Apie tai pasakojo Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariai: Rita Valiukonytė, Vaidas Jauniškis, Rimvydas Laužikas, Rolandas Palekas.

– 10 metų veikiančios Lietuvos kultūros tarybos tikslas – įgyvendinti kultūros politiką finansuojant įvairius kultūros ir meno projektus, skiriant stipendijas, taip pat ir analizuoti kultūros ir meno procesus, teikti pasiūlymus kultūros politikai formuoti. Kokiais Tarybos narių susirinkimo pasiekimais galite pasidžiaugti? Kokius Tarybos narių susirinkimo tikslus matytumėte artimiausiam laikotarpiui?

R. Valiukonytė. Pastaraisiais metais Lietuvos kultūros tarybai teko susidoroti su nemažai iššūkių, pavyzdžiui, pandemija ir jos pasekmės. LKT strateginį planavimą apsunkino Konstitucinio teismo išaiškinimas, kad nepanaudotos einamųjų metų lėšos negali būti perkeliamos į kitus metus. Kitas svarbus aspektas – geležinio griežtumo viešųjų pirkimų įstatymas, kuris atima daug darbo valandų ne tik iš administracijos, bet ir iš visų kultūros operatorių. Problemos, kurias tenka spręsti LKT, yra gana kompleksiškos, bet laimei, taryboje yra puikių skirtingų kultūros sričių žinovų, ir tai labai palengvina Tarybos sprendimų priėmimą. Tuo pasidžiaugiu kiekvieną kartą, kai posėdžiaujame. Šiais metais sustambinome kultūros sričių paskirstymą, bet dar nežinia, kaip tai veiks, todėl džiaugtis dar neskubame, nes kiekvienas pokytis turi savo pliusų ir minusų. Kokius tikslus matyčiau aš asmeniškai? Imtis konkrečių veiksmų, padedančių atstatyti kultūros lauko tarptautiškumą, kuris ypatingai nukentėjo per pandemiją.

Rita Valiukonytė. / S. Venckutės nuotr. 

V. Jauniškis. Iš esmės reikia pasidžiaugti Kultūros tarybos įkūrimu ir kad ji dar veikia. Kad demokratiškai išrenkami jos nariai, o finansavimo mechanizmas aiškus, kad ir kaip kai kam atrodo.

Tačiau juntamas mažėjantis Tarybos savarankiškumas ir vis labiau eiliniai veiksmai apauga biurokratiniais reikalavimais. Tai stabdo ne tik jos darbą, bet ir viso kultūros lauko dalyvių veiklas. Tai neretai prieštarauja logikai (viešieji ekspertų pirkimai, jų grupių sudarymai, garantuojantys skaidrumą, bet ne kokybę). Atstatyti pagarbaus atstumo principą ir būtų tarp artimiausių tikslų, kaip ir normalų kolegialų (o ne hierarchizuotą) santykį su ministerija. Ji taip pat galėtų atsižvelgti į KT patarimus ir tyrimus, nes pati ministerija iš esmės nekuruoja nevyriausybinių organizacijų lauko.

R. Laužikas. Kaip jau esu ne kartą minėjęs, svarbiausias Lietuvos kultūros tarybos tikslas yra užtikrinti viešąjį (visuomenės) interesą į kokybišką kultūrą. Tai apima ne tik tiesioginį ekspertinį projektų vertinimą. Kultūros erdvėje galime stebėti keletą sisteminio pobūdžio problemų, kurios yra kliuvinys šiam viešajam interesui. Lietuvoje veikia įvairios lobistinės kultūros grupės, kurių interesus reikia derinti, kartais – tiesiog eliminuoti, kad laimėtų idėjos ir projektai, kurių labiausiai reikia mūsų visuomenei. Kitą vertus, kultūros projektų erdvėje, kaip ir kitose erdvėse, yra susiklostę įvairių „tradicijų“, kurių dalis – visiškai ydingos ir jas reikia šalinti. Pavyzdžiui, dalis paraiškų teikėjų niekaip negali suprasti, kad dokumentus reikia pateikti laiku. Taryba vis dar sulaukia skundų dėl to, kad paraiška buvo nepriimta, nes ji pateikta pavėlavus „vos 15 minučių“.

Dar viena (ne visų, dalies programų) problema yra tikrai inovatyvių idėjų trūkumas. Paraiškų rengėjai pakankamai dažnai linkę rinktis įprastus, įsitvirtinusius sprendimus. Kitas dalykas, su kuriuo vis dar tenka susidurti, yra savotiški paraiškų rašymo mitai, mažinantys paraiškų parengimo kokybę. Pavyzdžiui, manymas, kad sąmatas reikia „išpūsti“, nes „vis tiek trečdalį nuims“ arba, kad paraiškas reikia rašyti kuo abstrakčiau, nes taip jos bus geriau įvertintos. Nemaža Kultūros tarybos veiklos dalis yra šių problemų šalinimas. Tačiau tai yra daugiau procesas, nei greitas pasiekimas. Jei šios Kultūros tarybos kadencijos pabaigoje tokių sisteminių problemų bus mažiau, manysiu, kad atlikome gerą darbą.

R. Palekas. Džiaugiuosi Regioninių kultūros tarybų (RKT), stiprinančių kultūros savivaldos idėją, veiklos pradžia. Taip pat įdiegtu ir neblogai veikiančiu strateginio finansavimo modeliu. Matyčiau du tikslus, uždavinius: 1) ekspertų atrankos ir tarpusavio sąveikos modelio gerinimas, 2) projektų meninės kokybės (kultūrinės vertės) kriterijaus, kaip lemiančio ir vienintelio neišmatuojamo, reikšmės stiprinimas – dėl jo, iš esmės ir buvo prieš dešimtmetį sukurta ekspertinį vertinimą garantuojanti savivalda.

– Viena iš LKT vertybių yra pasitikėjimas, paremtas tarpusavio sąveika ir bendradarbiavimu, taip pat pagrįstais lūkesčiais ir susitarimų laikymusi. Ką LKT vertėtų atnaujinti, kad pasitikėjimas augtų? Ką pati kultūros bendruomenė galėtų padaryti?

R. Valiukonytė. LKT nuolat palaiko itin glaudų ryšį su kultūros bendruomene, reaguoja į pastabas ir pasiūlymus, proaktyviai inicijuoja apklausas, organizuoja informacinius seminarus, rengia diskusijas. Norėtųsi, kad plačioji kultūros bendruomenė dar aktyviau įsitrauktų į šį dialogą, taip pat vienytųsi gindama savo interesus.

V. Jauniškis. Čia klausimas, kas turi pirmas pasitikėti. Manau, kad Kultūros taryba turi parodyti pavyzdį ir mažinti atskaitingumo lygį, ataskaitų smulkmeniškumą. Tai turėtų būti susitarimo su kultūros lauku reikalas, kad laukas taip pat imtų pasitikėti Taryba ir taip pat elgtųsi kuo sąžiningiau. O tam reikia bendrauti tiesiogiai, tačiau kai taip trūksta LKT administracijai darbuotojų etatų, tai vyksta gal ne taip nuosekliai.

Vaidas Jauniškis. / S. Venckutės nuotr. 

R. Laužikas. Taryba, pirmiausia, turi gerai atlikti savo darbą – tai, kam ji ir yra sukurta. Čia yra labai svarbu nešališkumas, objektyvumas, procesų skaidrumas, vienodų pareiškėjų galimybių ir vienodo taisyklių laikymosi užtikrinimas.

Antras svarbus dalykas – komunikacija. Taryba turi paaiškinti sprendimus paraiškų teikėjams. Žinojimas apie tai, dėl ko, pavyzdžiui, buvo priimtas sprendimas finansuoti ar nefinansuoti vieną ar kitą projektą, yra svarbūs teikiant naujus projektus ar pakartotinai teikiant patobulintus senus. Tačiau, kaip minėjau, dalis problemų yra sisteminės. Ir čia labai svarbi viešoji komunikacija, kurios auditorija yra ne tik esami ar potencialūs paraiškų teikėjai, bet ir platesnė kultūros, kultūra besidominčių žmonių bendruomenė.

Tarpusavio sąveika yra labai svarbi, bet ji vyksta tik tada, kai procese dalyvauja abi pusės. Turiu daug įvairių paraiškų rengimo ir sėkmingų projektų patirties. Tad, pavyzdžiui, mane visada glumina dalies bendruomenės narių manymas, kad pateikta paraiška būtinai turi laimėti, o jei nelaimėjo – čia jau yra kažkokia suktybė ir reikia būtinai rašyt skundus į visas „aukščiausias ministerijas“. Kai kuriais atvejais užtektų tiesiog įsiskaityti į paraiškos vertinimo argumentus, pateikiamus informacinėje sistemoje.

R. Palekas. Nežinau, ką būtų galima atnaujinti, nes kas buvo – žinau tik ribotai. Pasitikėjimas tarp kultūros bendruomenės ir LKT gali būti užtikrinamas tik sisteminga komunikacija. Vienakryptė sklaida per LKT puslapį vykdoma tinkamai. Tačiau labai svarbu gyvi pokalbiai: supažindinant, dar svarbiau – suteikiant galimybę klausti, siūlyti.

– Kitas svarbus aspektas – tolygumas. Kultūra regionuose sulaukia tikrai daug dėmesio, o finansavimas auga. LKT pirmininkė Asta Pakarklytė yra minėjusi, kad 2021 m. Lietuvos kultūros tarybos kartu su savivaldybėmis regionų sumanymams skirta suma iš viso siekė 6,55 mln. eurų. Pradėjus įgyvendinti Tolygios kultūrinės raidos programą finansavimas regionams padidėjo beveik dvigubai. Ko dar LKT galėtų siekti, kad meno patirtys būtų prieinamos visiems Lietuvos gyventojams?

R. Valiukonytė. Didėjantis regionų finansavimas, be abejonės, pozityviai veikia regionų kultūrinį gyvenimą, bet vien finansavimo nepakanka. LKT aktyviai skatina regionų bendruomenes semtis patirties iš kultūros profesionalų ir taip gerinti renginių meninę kokybę. Žvilgsnis iš paukščio skrydžio, savęs matymas platesniame kontekste yra ypatingai svarbus sėkmingai regionų kultūrinei raidai. Todėl turėtume ypatingą dėmesį kreipti į bendradarbiavimą tarp regionų, tarp miestų ir regionų, tarp regionų ir pasaulio.

V. Jauniškis. Tęsti veiklą, analizuoti situacijas, tartis ir siekti sutarimo tarp skirtingų dalyvių. Vietos žmonės geriausiai išmano situaciją ir jų pastabos yra itin svarbios. Tačiau yra ir nemažai pastangų remti artimesnius savivaldybėms projektus. Todėl toliau reikia skatinti NVO, auginti jas regionuose. Sudaryti sąlygas joms tarpusavyje bendradarbiauti (kad viename projekte būtų numatytos gastrolės po tris miestelius, o ne trijų miestelių projektuose).

Svarbiausi dalykai pasiekiami per bendravimą. Todėl būtų svarbūs regionų įstaigų žmonių, pareiškėjų ir projektų dalyvių susitikimai su taryba ir ministerija (kuri išgirstų ir sau nepavaldžių įstaigų nuomonę). Kad ir metinių ar pusmetinių konferencijų formatu.

R. Laužikas. Regionai ir regionų kultūra Lietuvoje yra dar vienas jautrus klausimas. Tai aptarėme rudenį vykusioje „RKT forumo: Kultūra visur. Kultūra visiems“ diskusijoje Kaune. Vieną vertus, Lietuvoje nėra didelių, milijoninių miestų, turime 5 didesnius centrus (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys) ir tai – maža šalis, kurios kone visa teritorija patenka į vienos valandos kelionės laiką iki artimiausio profesionalaus teatro, didesnio muziejaus, dailės galerijos ar koncertų salės. Tyrimai rodo, kad kontekstas tokio regioniškumo įgyvendinimui yra neblogas, nes regioniniuose projektuose dominuoja etninės kultūros ir tautodailės, muzikos, bibliotekų ir tarpdisciplininio meno sritys. Tai tarsi rodytų, kad vietinio, regioninio tapatumo yra ieškoma. Jis bandomas puoselėti.

Rimvydas Laužikas./ S. Venckutės nuotr. 

Tačiau čia susiduriame su kita – kultūros strategijos problema. Ko daugiau turėtų būti regiono kultūroje: vietinių (tegul ir mėgėjų) kultūros, natūralios vietinės tradicijos palaikymo ar aukštosios, profesionalios kultūros „atnešimo“ į regionus? O kokia turi būti ta vietinė tradicija? Užsisklendusi praeities kapsulėje, negyva, surepetuota ir atliekama tik scenoje švenčių ir festivalių metu? O gal nuolat evoliucionuojanti, prisitaikanti prie dabarties visuomenės, natūraliai veikianti daugelio žmonių kasdieniniuose gyvenimuose?

R. Palekas. Meno patirtys besidomintiems, manau, jau dabar yra pakankamai prieinamos visoje Lietuvoje. Problema kita – besidominčių skaičius. Pasigendu ženklios vaikų, jaunimo įtraukties į meno, kultūros lauką per ikimokyklinio, pradinio ir vidurinio ugdymo programas. Kritiško mąstymo trūkumas – didelė bėda, atsinešama iš vidurinių mokyklų... Gal LKT čia taip pat galėtų šį tą nuveikti?

Lietuvos kultūros tarybos šūkis „Kultūra saugo. Kultūra keičia“. Šis šūkis atsirado LKT strateginių diskusijų metu tą pačią dieną, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Ar kultūra gali būti kaip ginklas? Ar kaip skydas? Ko reikia, kad atsirastų balansas tarp kultūros saugojimo ir nuolatinio pokyčio?

Dainius Babilas (kairėje), Rolandas Palekas. / S. Venckutės nuotr. 

R. Valiukonytė. Mūsų pareiga saugoti laisvę keistis ir tobulėti, ieškoti, klysti ir eksperimentuoti, tuo pačiu saugoti, tai, kas yra mūsų istorijos, tradicijos ir identiteto dalis. Kultūra yra mūsų imunitetas, kurį mes nuolat turime stiprinti.

V. Jauniškis. Šūkis stebėtinai atsirado tuo metu, kai dar net patys nežinojome, kiek kultūra realiai saugo. Dabar šio šūkio aktualumas tik stiprėja. O kartu kultūra mus keičia per kasdieną atsirandančias naujas situacijas. Todėl į visa tai reikia kreipti dėmesį, nepametant kelio tik dėl mados ar trumpalaikių susižavėjimų, bet ir aklai neužsidarant tradicijų spąstuose. Kaip išlaikyti lygsvarą? Laikant lygsvarą!

R. Laužikas. Kad kultūra yra ginklas agresyvių diktatūrų rankose, puikiai įrodo Rusija, kuri jau kelis dešimtmečius naudoja kultūrą kaip puolimo, ekspansijos, informacinių karų įrankį. Tad norime ar nenorime, bet kultūra mūsų geopolitinėje erdvėje (nepaisant visų kitų, kur kas svarbesnių ir labiau tiesioginių kultūros funkcijų) mums turi būti ir skydu.

Žinoma, Lietuva demokratinė valstybė, tad mes nebandome kultūros paversti ginklu. Tačiau diplomatijos, minkštosios galios, valstybės reprezentavimo priemone – kodėl gi ne. Net ir žiūrint Europos ar pasaulio kontekstuose, turime daug unikalių dalykų ateinančių iš praeities ir sukurtų dabartyje. Juos turime parodyti. Kas tam trukdo? Neretai – tiesiog – požiūris į kultūrą kaip kažką menkesnio už ekonomiką ar politiką. Lietuvoje, labai dažnai, skirdami pinigus kultūrai, galvojame apie juos kaip apie neišvengiamas išlaidas („gi reikia kažkaip tą kultūrą finansuoti“), bet ne kaip investiciją. Neretai vis dar tebemanome, kad „kultūra niekada neatsiperka“. Kalbėdami apie kultūrą, jos naudą, vertę, veiklas, paprastai remiamės formaliaisiais, dažniausiai kiekybiniais, veiklos kriterijais (pavyzdžiui, renginių skaičius, lankytojų skaičius) ar finansiniais veiklos rezultatais. Tačiau, kur kas rečiau, vertinama kokybė, poveikis visuomenei, nematerialių kapitalo formų (socialinio, inovacijų, kultūrinio ir kt.) pridėtinė vertė. Tokiu būdu sukuriama sisteminio pobūdžio problema.

R. Palekas. Šis balansas yra nepasiekiamas, nes saugojimo ir pokyčio santykis nuolat kinta: jį lemia skirtingos laike kintančios priežastys. Tačiau siekti reikia. Įrankiai: savivalda, atstovavimas, aukščiausio lygmens ekspertai, įsiklausymas.