Kova su terorizmu ir literatūra

K.Ohlsson gimė 1979 m. kovo 2 d. Užaugusi Kristianstade, vėliau studijavo Stokholme. Baigusi politikos mokslus, ji dirbo analitike Švedijos slaptojoje tarnyboje, Švedijos saugumo ir gynybos universitete ir buvo kovos su terorizmu pareigūnė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje.

2009 m. ji išleido pirmąją knygą suaugusiems "Askungar" (angl. Unwanted, liet. – nėra), o 2012 m. tapo rašytoja „visu etatu“. Po metų, 2013-aisiais, su jos kūryba galėjo susipažinti ir jaunieji skaitytojai – buvo išleista pirmoji K.Ohlsson knyga vaikams "Glasbarnen" (liet. Stiklo vaikai, 2015 m., leidykla „Nieko rimto“, vertė Mantas Karvelis).

Lietuvos pažintis su šia autore tęsiasi iki šiol – neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dešimtąją šios autorės knygą lietuvių kalba „Vaiduoklių namo paslaptis“ (vertė Virginija Jurgaitytė).

Visų istorijų pradžia

K.Ohlsson nuo mažumės labai mėgo skaityti. Ypač daug laiko bibliotekoje praleisdavo vasaros metu – imdavo čia vieną, čia kitą knygą, skaitydavo jų ištraukas ir, po daugybės valandų, galiausiai grįždavo namo dviračiu vilkdama su savimi bent dešimtį knygų. Autorė iki šiol jaučiasi dėkinga bibliotekoms ir ten gulėjusioms knygoms.

Būdama septynerių K.Ohlsson pastebėjo, kad jai be galo smagu ne tik skaityti, bet ir pačiai kurti istorijas. Rašymas visą laiką buvo jos hobis, kurio neapleido net eidama aukščiau išvardytas pareigas. Tačiau ji niekada tikslingai nerašė knygų, kol viskas gyvenime nepabodo ir moteris nepanoro išbandyti ką nors nauja – būdama 28-erių K.Ohlsson laisvalaikiu pradėjo kurti detektyvus suaugusiems. Sulaukusi pasisekimo, po keleto metų nusprendė visą savo energiją sutelkti į kūrybą ir taip rašymas tapo jos pagrindiniu darbu.

Kadangi lietuvių kalba vis dar nėra nė vienos K.Ohlsson knygos suaugusiems, ją, kaip detektyvų meistrę, galime pažinti skaitydami kūrinius vaikams. Nors juose netrūksta fantastikos, galima stebėti, pasak literatūrologės Jurgitos Lūžaitės-Kajėnienės, „kaip išmoningai plėtojamas detektyvas, kaip ieškoma užuominų, kaip pasitelkiami kiti veikėjai ir narpliojama tai, kas nerealu.“

Kodėl K.Ohlsson ėmėsi kurti vaikams net sulaukusi pripažinimo suaugusiųjų literatūroje? Vieno interviu metu rašytoja sako, kad vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų, kurie ieško logikos ir klausia, ar kas nors galėjo įvykti iš tiesų. Jaunieji skaitytojai yra daug atviresni įvairioms alternatyvoms ir jų tikėjimo ribos daug platesnės – šios savybės rašytoja kartais pasigenda ne tik kituose, bet ir savyje.

K.Ohlsson pastebi, kad dalykai, kurie baugina vyresnius skaitytojus, nebūtinai tokį pat poveikį turės vaikams – juos gali paveikti visai kas kita, ir į tai ji visada atsižvelgianti.

Nuo idėjos iki knygos

Skaitytojai dažniausia nė nesusimąsto, kokį kelią knyga spėja nueiti prieš atsidurdama mūsų rankose. O juk jos pradžia – idėja rašytojo galvoje, kuri, pasak K.Ohlsson, trūks plyš nori ištrūkti.

„Kiekvieną dieną mane aplanko dešimtys idėjų. Tačiau dažniausiai aš jų neužsirašau – tik tos, kurios galvoje užsilieka ilgesniam laikui, yra vertos plėtojimo. Žmogus smegenyse turi mažytį rūsį, į kurį galima panerti ir kartais patikrinti: kas ten vyksta? Gal kas nors ten laukia nesulaukia dėmesio?“ – yra sakiusi K.Ohlsson.

Visko, ką žinau apie policiją, išmokau dirbdama Slaptojoje tarnyboje ir niekur kitur.

Autorė neneigia, kad ją kartais įkvepia kitų žmonių darbai, tačiau drąsiai teigia, kad jos kūriniai priklauso tik jai. Tikri gyvenimo įvykiai K.Ohlsson kūriniams įtakos beveik nedaro, nors, žinoma, pamatinės žinios ateina iš realybės. Kad ir apie tai, kaip dirba vienos ar kitos valstybės institucijos: „Daug kas mano darbe buvo labai įslaptinta, tačiau, suprantama, visko, ką žinau apie policiją, išmokau dirbdama Slaptojoje tarnyboje ir niekur kitur.“

Išgryninusi idėją, K.Ohlsson imasi intensyvaus darbo. Pradėjusi rašyti knygą, ji ima vadovautis dienotvarke, pagal kurią kiekvieną dieną parašo po dešimt puslapių, o tai dažniausiai užima tris–penkias valandas.

Anot jos, visi autoriai dirba skirtingais tempais. Kai kurie užtrunka kelis metus, kol parašo knygą, kai kurie – tik kelias savaites ar mėnesius. Jai pačiai dažniausiai reikia nuo septynių iki aštuonių savaičių, jeigu rašo suaugusiems, ir maždaug trijų, jeigu rašo vaikams. Žinoma, vėliau nemažai laiko dar užima ir teksto redagavimas.

Kalbantis su rašytojais, gana įprasta bent jau keliais žodžiais užsiminti ir apie tokius etapus, kai, nors ir norima rašyti, tačiau nepavyksta. Kitaip tariant, ką autorius daro, ištikus rašymo krizei. K.Ohlsson sakosi su tokiu dalyku susidurianti itin retai. Apie tai byloja ir faktas, kad per pastaruosius dvylika metų ji parašė daugiau kaip 20 knygų (maždaug 2–3 per metus) – tad šitaip produktyviai dirbant jokioms rašymo krizėms tiesiog nėra kada.

Šiurpuliukai ir juokai

K.Ohlsson knygose dažnai netrūksta odą šiurpti verčiančių dalykų. Ji sako, kad kartais rašant ją pačią apima didžiulė baimė, jaudinamai suvirpinanti krūtinę. Autorei labai svarbu patirti šį jausmą: „kitaip nieko neišeis, o ir skaitytojo viduje nieko neįvyks“.

Viename interviu rašytoje atskleidė, kad ir pati yra linkusi dažnai išsigąsti: „Aš gana lengvai išsigąstu tamsoje arba, kai gulėdama ir girdėdama kokius nors garsus, leidžiuosi jų išprovokuojama ir nebesusilaikau nuo paranojiškų minčių – taip labai lengvai save įbauginu.“

Vis dėlto rašytoją ne ką rečiau galima pamatyti ir besijuokiančią. Ji taip pat mėgsta juodąjį humorą ir sarkazmą, o tai jai padeda bet kurioje situacijoje įžvelgti ką nors netikėtai juokingo ir atveria kur kas paprastesnę perspektyvą žvilgsniui į supantį pasaulį.

Siekiantiems tapti rašytojais K.Ohlsson pataria: „Skaitykite, skaitykite, skaitykite! Ir rašykite, rašykite, rašykite! Nėra nieko svarbiau rašytojui kaip skaityti ir rašyti kiek įmanoma daugiau. Ilgai negalvokite apie tai, kas yra teisinga ar klaidinga, tiesiog rašykite. Su laiku viskas sustos į savas vietas.“