- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Tragiškų Lietuvai sukakčių dienomis – nedidelė ištrauka iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Dabar vežam malkas kontorai, kepyklai ir pirčiai, kuri greit pradės veikti. Mūsų brigadoj tik penki žmonės. Tai Krikštanienė, Štarienė, Prapuolenienė, Nausėdienė ir aš. Raginu greičiau išvažiuoti, nes bijau pavėluoti į mokyklą, o vėluoju kasdien. Viena po kitos iššliaužiam iš barako, lėtai dedamės kilpas ant pečių ir slenkam vilkdamos tuščias medines roges. Nusileidžiam nuo kalno lėtai, sulinkusios ir krypuodamos, išskėstom kojom, kad blauzdos nesiliestų viena prie kitos. Pirmas kilometras skaudus ir sunkus – kojos per kelius visiškai nelinksta. Dabar aš suprantu močiutę, kai ji nuolat skųsdavosi, kad dėl kojų skausmo negali paeiti. Ji krypuodavo ir eidavo lėtai lėtai, būdavo matyti, kad jai sunkus kiekvienas žingsnis. Mes einam lygiai taip pat, jei ne dar vargingiau. Prieš mus kelių kilometrų platumo sukaustytos ledais Lenos žiotys. Kur neužnešta sniegu, ledas lygus kaip veidrodis. Girdėti duslūs lyg pabūklų dundesiai, ledas dreba. Atsiranda milžiniški plyšiai per visą ledo storį. Sustojam pailsėti, nors žinom, kad po to bus dar sunkiau išjudinti savo absoliučiai nelanksčias, švinines kojas. Sėdamės ant rogių. Mes tik mažutis taškiukas didingos, dusliai dundančios Lenos žiočių fone. Tolumoj matyti krantas, Trofimovskas. Norisi ištiesti skaudančias, atsisakančias šliaužti kojas. Bet jei išsitiesim, kojas gali visiškai sukaustyti – kas mus partemps nors į baraką? Velkamės toliau. Mus aplenkia Staniškio brigada. Jis eina supdamasis, lyg sapnuodamas. Šakalys, ant kurio pamautas žalias Lietuvos karininko apsiaustas. Rankos stingsta pirštinėse, mušu vieną į kitą iki skausmo, bet tai nepadeda.
Jeigu užsinorėsiu ko – pūslė peršaldyta – tai leisiu į kelnes, nes jei atsegsiu, tai užsegti negalėsiu. Devyni kilometrai už nugaros, o atrodo, kad 150 km nušliaužėm. Medinės lopetos sunkiai sminga į kietą, gilų sniegą, kur ne kur randam pagalį, kelmą ar rąstuką, išmestą upės. Štarienė skersina pagalius ir pradeda komponuoti etažerę, kurios viduryje galėtų žmogus tupėti. Šono skylę uždengia kelmais. Atrodo apie 2 m3, o iš tikrųjų ir vieno nebus. Surišam virvėm ir įsikinkom. Nenoriai slysta medinės pavažos iš plačių statybinių lentų. Staniškiui daug lengviau, jis gavo iš Vanago per blatą kaip panevėžietis geležimi kaustytas geras arklines roges.
Lyg ir pradeda švisti tamsi poliarinės nakties diena, šviesiausias momentas – tai pieniška prieblanda. Bet ir tai malonu, kai mėnesių mėnesiais būni tamsoj. Žingsnis po žingsnio lėtai ir sunkiai slenka į priekį tarsi laidotuvių procesija išsidriekusios kelių kilometrų atstumu apie penkiolika rogių su pakinkytais „arkliais“ – lietuviškais ir suomiškais vergais.
Įtempę paskutines jėgas, prilinkę prie žemės, kone keturiom šliaužiam į priekį. Rogės nenori slinkti, ir kiekvienas žingsnis verčia iki paskutiniųjų įtempti jėgas. Jei ne kilpa, ant kurios kabu įsikinkius, turbūt krisčiau. Kojos ir rankos šąla. Šlykšti skara, dengianti visą veidą, nuo kvėpavimo sušalo į ragą ir nepraleidžia oro. Nieko nematyti – blakstienos sukaustytos. Kokie mes juokingi ir menki šiam didingam Arkties ledynų fone. Repino „burliokai“.
Tai himnas žmogaus darbui, palyginus su šiais sniegynais, su lyg utėlės šliaužiančiais įkinkytais žmonėmis. Atrodo, kad mes niekad nepasieksim Trofimovsko, nors jis, atrodo, čia pat, ranka pasiekiamas. Tai lyg pasityčiojimui gamtos triukas. Arktikoj visada taip – slenka valandos lyg metai, lyg amžinybė. Rodos, nuo pat gimimo velku ir velku šį prakeiktą vežimą, ir vis vietoj.
Prisimenu Repino paveikslą „Burliokai“. Kas nesutiktų iš mūsų mainytis su jais? Traukti Volgoj baržas būtų Rivjeros kurortas po Trofimovsko poliarinės žiemos. Kažkas buvo pataręs ką nors galvoti ar svajoti, ar prisiminti, kad greičiau praeitų laikas betraukiant malkų vežimą iki Trofimovsko. Bet tai galima tik Repino burliokams, kurių vargas – tik pasivaikščiojimas, palyginus su mūsų stimpančių kuinų kavalkada. Aš dažnai Kaune žiūrėdavau į kuinus, nepavelkančius savo vežimo, ir mėgindavau įspėti, ką jie galvoja. Dabar aš praktiškai įsitikinau, kad negalvoja nieko. Galvoj nėra jokios minties, eini mašinaliai, nes jei sustosi – krisi ir daugiau gali nebepaeiti. Jaučiu, kaip pamažu pavirstu į gyvulį, stimpantį ant ledo, pakinkytą į vežimą ne pagal jo jėgas. Arklio galvoj jokios minties. Atvažiavę galėsim suėsti savo davinį ir duonos gabalą, kuris kaip magnetas traukia mus prie Trofimovsko. Kad priėmėjas neįtartų, pataisom jau skylėm žėruojančią viduje tuščią etažerę. Kalnas – tai Golgota. Tai Kalvarijos kančių kalnas. Klumpam, slystam, pakibusios savo pakinktuose, virvė spaudžia krūtinės ląstą, tarpais rodos, kad kraujas išsiverš pro burną. Pirmą kartą, kiek atsimenu, šitam kalne pajutau fizinį širdies skausmą, lyg kas replėmis ją gniaužytų. Jauna nesubrendusio organizmo širdis protestuodavo prieš tą apkrovimą, aš blykšdavau ir kartais atrodydavo, kad neteksiu sąmonės. Trofimovsko kalnelis su lavonų krūva man jokio įspūdžio ir baimės nekėlė, palyginus su šia Golgota. Pirmieji šlykščiausi, rinktiniai keiksmai išsiveržė iš mano krūtinės šiame prakeiktame kalne, kiekvieną kartą į jį bejėgiškai trūkčiodamos savo vežimą, mes virsdavom įsiutusiais gyvuliais, gatavos buvom sudraskyti kiekvieną, kas sotus ir nedirba. Bet... sukandam dantis – ir šiaip taip mes jau kalno viršuje. Stebiu Vanagą, kuris matuoja vežimą. Už kiekvieną nusuktą centimetrą mes gatavos trenkti jam į snukį. Jam, nežinančiam, kad kiekvienas pagalys atvežtas krauju ir gyvenimo galiom.
Kai mama serga, duoną perku aš, bet stovėti negaliu, nes eilė jau lauke ilgiausia, o direktorius vėl barsis. Grįžtu į baraką, imu knygas, rašalinę ir tuščiais viduriais lėtai einu į mokyklą. Jau antra pamoka. Įeinu į klasę, nesuspėjus nei apšalusios skarelės nusirišti, nei ledų nuo veido atkrapštyti.
– Kodėl jūs visą laiką vėluojatės? – klausia Guliajevas.
– Aš tik dabar malkas atvežiau. Aš iš darbo.
– Aš daugiau negaliu šito pakęsti – arba dirbkit, arba mokykitės. Jei toliau taip tęsis, teks jums palikti mokyklą.
Tyliu.
– Dalia, ar tu tiesiai iš darbo? – klausia Pticeva.
– ...
– Ar pietavai?
– Ne, Naste, aš nespėjau, eilė buvo didelė, bijojau pavėluoti.
Jaučiu, kaip traukia po krūtine – antra para nieko burnoj neturėjau. Sėdžiu suole. Per pertrauką neturiu jėgų atsikelti ir nueiti prie krosnelės. Malkos visas žarnas man ištampė, jaučiuosi lyg kokia aštuoniasdešimtmetė senė. Kojos – medžio gabalai. Sėdžiu pasirėmus, ir staiga dabartis su klasės triukšmu kažkur dingsta. Jaučiu, lyg sėdėčiau gimnazijos klasėj, matau brangius R., Z., B. veidus. Gimnazija, Lietuva, namai, vaikystė... Aš turėjau namus? Aš turėjau tėvus? Nejaugi buvo žmonės, kurie rūpindavosi manimi, kuriems rūpėjo, kad aš be kaliošų neišeičiau į gatvę ar be buterbrodo į gimnaziją? Užuodžiu iki pasiutimo erzinantį duonos kvapą. Kažkas paliečia mano ranką. Pticeva kiša į mano suolą kažką suvyniotą laikraštyje – turbūt duonos gabaliuką. Žinau, ji ne alkana. Jos tėvas – žvejys.
– Imk, man nereikia.
Kraujas muša į galvą. Gėda. Išmalda. Iš klasės draugės! Apima pasiutęs išdidumas:
– Imk, aš turiu.
Matau jos siaurose akyse maldavimą paimti ir gilią užuojautą. Štai kaip aš... kiekvienam atrodau pasigailėjimo verta būtybė. Geriau matyti neapykantą akyse, bet jokiu būdu ne pasigailėjimą. O ne, geriau smūgį gauti, geriau dar tris paras nevalgyti, tik nematyti to pasigailėjimo akyse. Tai smeigia skaudžiau už alkį.
Užsirėmiau ant suolo – ašaros be verksmo plūsta iš akių. Gerklę spaudžia norintis išsiveržti riksmas. Šlampa sąsiuvinis, ašaros bėga suolu. Dėl ko jos bėga – nežinau. Jaučiu, dar minutė, ir nesuvaldysiu riksmo, ištrūks jis iš mano krūtinės, pradėsiu verkti balsu. Klasėj tyla. Mes – suaugę žmonės, nors mums tik po penkiolika metų. Pticeva glaudžiasi prie manęs. Ji viską viską supranta.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas1
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!3
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Amerikiečių rašytojas M. Finkelis: meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas
Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, ...
-
G. Nausėda iš būsimojo kultūros ministro tikisi didesnio finansavimo šiai sričiai10
Prezidentas iš būsimojo kultūros ministro tikisi Kultūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo, didesnio finansavimo kultūros darbuotojams, sako jo patarėja. ...
-
Užgeso rašytojas ir skulptorius J. Šikšnelis1
Klaipėdą pasiekė liūdna žinia apie netikėtą rašytojo, skulptoriaus ir buvusio Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio mirtį. Gruodžio pradžioje jis planavo pristatyti klaipėdiečiams savo naujausią roman...
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa1
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...