Gatvės meno festivaliai panašėja į garsiuosius muzikos fetsivalius, sutraukiančius ne tik minias gerbėjų, bet ir garsius kūrėjus, sako Ernestas Zacharevičius. Garsiausias gatvės menininkas iš Lietuvos, pagrįstai laikomas pasauline šios meno srities žvaigžde, neseniai atidarė personalinę parodą Lisabonoje.

Portugalijos sostinės "Underdogs" galerijoje pristatomi specialiai šiai parodai sukurti kūriniai, gimę menininkui reziduojant pačioje Lisabonoje. Netrukus E.Zacharevičius viešės ir gimtinėje – jau trečią kartą dalyvaus rugpjūčio 19-ąją prasidėsiančiame gatvės meno festivalyje "Vilnius Street Art".

– Kodėl savo personalinei parodai pasirinkote Portugalijos sostinę?

– Keliaudamas sutikau portugalą menininką Vhilsą, kuris mane pakvietė aplankyti Lisaboną, o ten susipažinau su jo kolegomis ir galerijos "Underdogs" komanda. Čia jaučiuosi puikiai, todėl ir nusprendžiau parodą surengti būtent šiame įdomiame mieste.

– Kuo ši paroda skiriasi nuo ankstesnių jūsų parodų galerijose?

– Parodai darbus kūriau reziduodamas Lisabonoje, taigi jie visiškai švieži ir atspindintys vietinę kultūrą. Eksponuojama nauja tapybos darbų serija, instaliacijos, oforto (giliaspaudės grafikos technika) tiražas ir keli darbai pačiose miesto gatvėse.

– Pernai dalyvavote festivalyje "NuArt" Norvegijoje – kokia jo atmosfera?

– Stavangeris yra mažas žvejų miestelis, kur nevyksta jokių didesnių renginių, o tai automatiškai sukuria įdomias sąlygas tokio masto reiškiniui. Festivalis "NuArt" prasidėjo nuo muzikos projekto "NuMusic", o meno parodos prisijungė tik vėliau. Muzikos dalies festivalyje jau nebebus – visas dėmesys skiriamas vizualiesiems gatvės menams.

Atmosfera? Sakyčiau, ypač progresyvi. "NuArt" yra eksperimentus skatinantis gatvės meno renginys, kurio dalyviai nuolat raginami išbandyti tiek naujas formas, tiek naujas kūrybos sritis. Jaučiamas stiprus tarpdisciplininių menų, kūrybinių ieškojimų ir kitokių atradimų palaikymas. Kasmet vykstantis festivalis daro tikrai nemažą įtaką visai gatvės meno rinkai, kadangi jame kone kaskart išryškėja bent kelios naujos meno srovės.

– Kaip "NuArt" festivalį palygintumėte su Atlantoje (JAV) vykstančiu "Living Walls", kuriame taip pat dalyvavote?

– Labai gaila, kad "Living Walls" kitais metais nebevyks – organizatoriai jau dirba kituose projektuose, apie kuriuos, tikiu, irgi greitai išgirsime. Palyginti šiuos Norvegijoje ir JAV vykstančius festivalius gan paprasta: "NuArt" komanda sudaryta iš jau daug metų panašia veikla užsiimančių profesionalų, o "Living Walls" organizuoja vietiniai entuziastingi jaunuoliai, keli jauni menininkai ir meno mylėtojai, kurie lėšas susirenka iš pačių įvairiausių rėmėjų, panašiai kaip tai daro festivalio "Vilnius Street Art"organizatoriai Lietuvoje.

"Living Walls" – labai bendruomeniškas, atviras, tolerantiškas, liberalus renginys. Pats Atlantos miestas labai glaudžiai susijęs su festivaliu, nes tai, ko gero, yra svarbiausias kultūros renginys visiems gyventojams. "NuArt" galėtume vadinti visiškai eksperimentiniu, o "Living Walls" tektų pakrikštyti orientuotu į tiesmukiškesnį, akivaizdesnį gatvės meną. Atlantoje aktualios ir socialinės idėjos, todėl festivalio rengėjai beveik visada stengiasi jas atspindėti.

– Kalbant apie unikalius gatvės meno renginius, kokį festivalį dar paminėtumėte?

– Gerą įspūdį paliko "Memorie Urbane", vykstantis Gaetoje, Italijoje. Jį rengia viena mažytė komanda, dirbanti tiesiogiai su miesto savivaldybe. Savivaldybė yra vienintelis ir didžiausias rėmėjas, nes Gaeta išgyvena beveik vien iš turizmo. "Memorie Urbane" neturi konkrečių ir nejudinamų datų, todėl menininkai atvyksta po vieną, ne visi iš karto, o bendras renginio tikslas yra tiesiog populiarinti šį miestą ir padaryti jį kuo įdomesnį svečiams. Dar niekada nebuvau matęs taip tvarkingai suorganizuoto, skrupulingai suplanuoto ir vientiso gatvės meno renginio.

Žinoma, būtų nuodėmė nepaminėti gigantiškojo "Pow! Wow!", organizuojamo Havajuose, JAV. Šis festivalis yra lyg visų trijų anksčiau minėtų renginių mišinys, tai milžiniškas festivalis. Dėl patrauklios savo lokacijos "Pow! Wow!" pritraukia nesuvokiamai daug dalyvių ir publikos – juk mažai kas atsisakytų atvykti į Havajus, jei tik turėtų galimybę. Greičiausiai tai pirmasis gatvės meno renginys, kuris tiesioginiais darbais stengiasi visiškai globalizuoti šią rinką. Atrodo, kad pačiam menui čia skirta ne tiek daug dėmesio, kiek festivalis skiria pats sau – "Pow! Wow!" jau tapo tarsi didžiuliu meno prekės ženklu.

– Kokios gatvės meno tendencijos, kurios keičia tiek visą sektorių, tiek pačius festivalius?

– Gatvės meno festivaliai, kiek matau, tampa gana panašūs į didžiuosius muzikos festivalius – Glastonberio, Roskildės ir t.t. Kartu ryškėja ir dar viena su tuo susijusi tendencija – tarptautiniu mastu žinomi menininkai anksčiau nuvažiuodavo į festivalį ir antrąkart ten nebeapsilankydavo, tačiau dabar į tokius renginius kaip "Pow! Wow!" grįžta vis daugiau gerbtinų kūrėjų. Juos, žinoma, traukia didelis finansavimas, atsiveriančios naujos galimybės, noras būti dar svarbesne meno pasaulio dalimi ir nenumaldomas paties renginio plėtimasis.