Žvelgdama į Manhatano ir Bruklino rajonus, Centrinį parką, metro ar naująsias architektūrines-žaliąsias oazes, ji fiksavo ne ikoninį, iš filmų pažįstamą Niujorko veidą. Socialiai angažuotą užduotį išsikėlusi menininkė fiksavo „Didžiojo obuolio“ realybės kadrus, kuriuose atrado kasdienį, bet nekasdienišką didmiesčio gyvenimą, atsispindintį vitrinose, gatvių sankryžose, ant pastatų sienų ar tiesiog grindinyje.

Su miestovaizdžiais ir abstraktesnėmis vizualinėmis struktūromis iki šiol daugiau bendravusią kūrėją pirmą kartą taip ryškiai sudomino žmonės. Savitame J. Liaudanskaitės socialiniame tyrime Niujorko gyventojai ar svečiai žingsniuoja Brodvėjaus teatro rajone, 5-ąja Aveniu, Centrinio parko prieigose ar ilsisi jame, stoviniuoja metro stotelėse ar sankryžose. Arba savo laikysena deklaruoja judėjimo prasmės prarastį ir atrastas kitokias būvio formas. Tapdami simboliškais žinios skleidėjais, šie žmonės autorę domina ne kaip portretuotinos asmenybės.

Žvelgdama į juos atidžiai, bet be kritikos, J. Liaudanskaitė fiksuoja niujorkiečių patirtus ir tebejuntamus apribojimus, sociumo daugiasluoksniškumo iššūkius, taip pat ir laisvę. Ne tik saviraiškos ar elgsenos laisvę, bet ir laisvę susikurti savo erdvę, savitas personalines „kapsules“, kuriose individuliai realizuojami socialiniai, fiziniai ar metafiziniai jų poreikiai.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, spalviniai sąskambiai, pasakojantys savas istorijas.

Kitoje fotografijų grupėje menininkės akis stebi Niujorko gatvių ženklus ir afišas, grafičius ar sienų tapybą – taip atrandant Niujorką, anot autorės, „su tik jam būdingais simboliais ir vizualia architektūrine sąranga“.

J. Liaudanskaitės kadruose daug architektūros, tarsi siekiant nepamesti vizualinės – ir mentalinės – koordinačių sistemos. Nuotraukos turi charakteringai stabilią, aiškią struktūrą, vertinant kompozicinio teiginio statiką; mėgstama naudoti fotoefektus, kartais beveik pereinant į fototapybą.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, detalėse pastebėti spalviniai sąskambiai ar formų kaita, pasakojantys savas istorijas.

Išryškinti objektai tampa apibendrinančiais kodais, kurie lyg unikalios miesto tatuiruotės plėtoja sudėtingą sociourbanistinį naratyvą – apie miestą, kurio „didybė ir įvairovė“, sako J. Liaudanskaitė, „kelia nuostabą, kuris nuolat mutuoja įgaudamas vis naujesnių ir modernesnių architektūrinių formų, kartu išlaikydamas jau artefaktais tampančius pastatus“. Jo sudėtingame, milijonais realybių skylančiame organizme stebėtinai natūraliai koegzistuoja ir atskirtis, ir vienybės potencialas, natūra ir kultūra, fragmentavimasis ir visuma, kiekvieną dieną naujai įgalinantys harmoningą beribio megapolio funkcionavimą.

Kaunietė fotomenininkė J. Liaudanskaitė turi inžinerijos mokslų diplomą, studijavo paveldosaugą, 2022 m. gavo Meno kūrėjo statusą, Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020). Parodinėje veikloje aktyviau dalyvauja nuo 2019 m., o 2020 m. jau spėjo surengti parodą San Fransisko Moscone’ės parodų centre.

Kas? U. Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į Niujorką“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.