Trumpieji filmai, lyginant juos su ilgametražiais, rodos, visada priversti būti traktuojami kaip kažko stokojantys, apriboti, ne tokie tobuli. Tačiau, atsigręžus į kino istoriją, – kiekviename svarbiame etape trumpametražiai yra patogi eksperimentavimo forma, jie dalyvauja gimstant naujam stiliui ar kalbos savitumo paieškose. Nuo pirmų brolių Liumjerų filmų, iki siurrealistinio kino ir avangardo, struktūralistų filmų su Jono Meko dienoraščiais ir t.t. – trumpasis filmas visur pirmasis praplėsdamas įvairius kino kanonus.

Šiuolaikinis kinas, kaip ir visuomenė, veikiami technologijų, patiria dideles permainas. Šiandien filmus kurti yra daug lengviau nei bet kada, o trumpi vaizdo įrašai seniai tapę kiekvieno kasdienybe. 13-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis į konkursines programas įtraukė visą minėtą jų įvairovę. Festivalio šūkis: "Trumpi, bet filmai", priklausomai nuo užimamos pozicijos trumpųjų atžvilgiu, gali sukelti įvairių traktuočių, pvz., gali būti suvokiamas, kaip tam tikras pasiteisinimas, arba, priešingai, kaip išdidus pareiškimas. Tačiau svarbiausias šio šūkio keliamas mintis įvardyčiau kaip klausimus: ar kiekvienas vaizdo įrašas šiandien vertas vadintis filmu? Ir kas šiandien geriausiai apibrėžia šią medijos rūšį?

Ar kiekvienas vaizdo įrašas šiandien vertas vadintis filmu? Ir kas šiandien geriausiai apibrėžia šią medijos rūšį?

Tokiame įvairialypiame festivalyje, koks yra Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, visus darbus jungia intencija pasakoti istorijas, atverti pasakojimus. Šią kino savybę aptinkame nuo anksčiausių laikų, vos tik kamera ėmė įrašinėti priešais atsiveriančius laiko ir erdvės pokyčius.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalio komisija įvardijo geriausius vaidybinius, animacinius ir dokumentinius filmus. Vaidybinio kino kategorijoje tarptautinių filmų programoje geriausiu išrinktas prancūzų režisierės Mathilde's Delaunay "Nuklydusi mergina" ("La Fille Oblique", 27 min.). Filme pasitelktos laiko patikrintos priemonės: magiškas realizmas, netolygaus siužeto logika, siurrealistinis laiko ir erdvės traktavimas. Visa tai įrašyta grūdėtoje 16 mm kino juostoje ir garbingai tęsia nesenstančią siurrealistinio kino tradiciją. "Nuklydusi mergina" – puikus pavyzdys, kiek daug netikėtumo ir originalumo galima sutalpinti į trumpą kino pusvalandį.

Geriausiu dokumentiniu filmu išrinktas lenkų režisieriaus Karolio Lindholmo "Liūto viduje" ("In a Lion", 13 min.), veikiausiai galėtų būti įvertintas ir kaip daugiausia klausimų keliantis kūrinys. Kopenhagos zoologijos sode gyvūnams sudaromos puikios sąlygos, bet, kaip ir kai kuriuose kituose Europos soduose, pertekliniai gyvūnai yra nužudomi. Tai šio sodo direktoriaus sprendimu paverčiama edukacine biologijos pamokėle lankytojams: gyvūnas viešai išmėsinėjamas, vaikams ir suaugusiesiems tiesiog lauke demonstruojami jo vidaus organai. Stebimosios dokumentikos atstovas palieka savo žiūrovus priešais šokiruojančios realybės faktą suglumusius nuo pirmųjų kadrų. Vaizdai, kuriuos fiksuoja filmas, daugumai sunkiai ištveriami ir nemalonūs, ir ne vienam lietuvių žiūrovui norėjosi nusukti akis arba garsiai reikšti pasipiktinimą.

"Liūto viduje" pelnė ne vieną apdovanojimą įvairiuose kino festivaliuose. Ne vienas norės pasakyti, kad žiuri sprendimas yra diskutuotinas, kaip ir pats filmo objektas – Kopenhagos zoologijos sodas kartu su Metų piliečiu išrinktu jo direktoriumi (savo e.pašto dėžutėje jis turi atskirą aplanką, kur deda visus grasinimus jį nužudyti). Tačiau niekas nepaneigs, kad lenkų trumpojo filmo sukeliamas grįžtamasis ryšys – reakcija ir diskusijos po filmo – yra didelis stebimosios dokumentikos laimėjimas. Netgi, jei ši dokumentika, kaip ir minėtas danų direktorius, kažkam visada atrodys įžengusi į neišsprendžiamų etinių klausimų ratą: ką, kaip ir iki kokios ribos galima rodyti, o ko – ne?

Kino gebėjimą kadruose sutalpinti daugiau nei kelių dalykų suma, t.y. daugiau, nei yra sudėta į jo trukmę, jau seniausiai analizavo ir aprašė Sergejus Eizenšteinas. Malonu atrasti, kad ši savybė vis dar išlikusi šiandieniame kine, nepaisant jo trukmės ir žanro. Pasibaigus trumpųjų filmų peržiūroms, ją taip pat galime pridėti prie šiandienos kino apibrėžimo.

Subalansuota greitėjančiam gyvenimo būdui

Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė teigia, kad toks festivalis skiria nemažai erdvės nišinėms, eksperimentinėms programoms ir akcentuoja festivalio daugiakultūriškumą, kūrėjų siekį kalbėti šių dienų politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis.

Su festivalio vadove kalbėjome apie trumpuosius filmus, jų tendencijas ir specifiką.

– Papasakokite apie savo asmeninį susidomėjimą trumpametražiais filmais, kaip ir kodėl jis kilo?

– Prasidėjo susidomėjimas studijų metų, studijuojant kino vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje trumpieji filmai buvo neatsiejama studijų praktikos dalis. 2009 m. pradėjau dirbti festivalyje (tuo metu vadinosi "Vilniaus kino šortai", ir jį tada koordinavo "Skalvijos" kino centras), po metų prisijungė mano kolegė Marija Razgutė. 2012 m. kartu įkūrėme lietuviškų trumpametražių filmų agentūrą "Lithuanian Shorts" ir bendru sutarimu su "Skalvijos" kino centru festivalis buvo perduotas "Lithuanian Shorts". Šiuo metu agentūra rengia ne tik festivalį, bet ir daug trumpametražio kino populiarinimo iniciatyvų visus metus.

Meilė trumpametražiui kinui metams bėgant visai neblėsta, o net sakyčiau stiprėja; žaviuosi koks jis gali būti paveikus, kaip per trumpą laiko tarpą galima papasakoti istoriją, paliekančią erdvės refleksijai net kelias dienas po filmo peržiūros. Trumpametražiai filmai turi labai didelio potencialio greitėjant mūsų kasdieniam tempui, šių dienų rutinoje pradedame ieškoti trumpų, konkrečių istorijų, filmų, straipsnių antraščių, todėl esu įsitikinusi, kad kasmet trumpieji filmai įgaus tik dar didesnį populiarumą.

– Trumpametražiui filmui nėra lengva pasiekti didįjį kino ekraną, sulaukti kino platintojų dėmesio. Tačiau šiais laikais trumpas filmas žiūrovus gali pasiekti įvairiais, kartais daug greitesniais keliais (per internetą, išmaniąsias technologijas ir platformas). Kokią misiją turi trumpųjų filmų festivalis?

– Visų pirma – populiarinti trumpametražį kiną ir pristatyti naujausius pasaulio kino kūrėjų darbus. Jau senokai atsikratėme "Kino šortai" etiketės – studentiško, mėgėjiško kino festivalio sąsajos. Programoje kasmet pristatome labai kruopščiai atrinktų filmų programą, filmus mums pateikia kūrėjai iš viso pasaulio. Šiemet sulaukėme beveik 2 000 filmų konkursinėms filmų programoms, iš jų atsirinkome tik 41 filmą.

Festivalis turi daugiau erdvės pristatyti ne tik labai plačiai auditorijai skirtas filmų programas, bet ir nišines, specialias, eksperimentines, retrospektyvines programas, ko dažnai negali padaryti rodant filmus komercinėse, išmanių technologijų platformose, nes jos paprastai ieško labai žiūroviškų, masinėms auditorijoms skirtų filmų.

Taip pat trumpametražių filmų festivalio programų sudarymo specifika yra kiek kitokia, lyginant su tradiciniais ilgametražių filmų festivaliais – mūsų festivalyje vienoje programoje sudedame trijų skirtingų žanrų filmus: ir animacinį, ir vaidybinį, ir dokumentinį filmą.

Pradedame ieškoti konkrečių istorijų, straipsnių antraščių, todėl kasmet trumpieji filmai įgaus tik dar didesnį populiarumą.

– Trumpojo filmo forma ypač palanki kūrybiniams eksperimentams, kokia festivalio nuostata kino eksperimentų, avangardo atžvilgiu?

– Labai lanksti nuostata. Esame visada už kuo įvairesnių kino žanrų pristatymą, visada sąmoningai siekiame parengti programą įvairių interesų ir pomėgių žiūrovams. Pavyzdžiui, šiemet pristatėme specialią animacinės dokumentikos programą "Animadok", kurioje visi filmai šiek tiek eksperimentiniai, kitokio formato.

– Kiek naujas ir paplitęs šis žanras, suliejantis dvi skirtingas kino kalbas?

– Lietuvoje tai gan retai sutinkamas žanras, kuris pasižymi drąsa ir naujų formų paieškomis. Tačiau suskaičiavę šių metų festivalio lankomumą, tai "Animadok" programa buvo TOP 3, ir tai reiškia, kad Lietuvos žiūrovai pradėjo ieškoti gilesnių, įdomesnių kino formų, domisi naujomis kino sintezėmis.

Žanro, ne kokybės klausimas

Pasak kino prodiuserės Marijos Razgutės, gerai išmanančios tiek trumpųjų, tiek ilgametražių filmų specifiką, Lietuvoje daugiausiai trumpų filmų sukuria studentai ir debiutuojantys režisieriai. To priežastys – tiek kūrybinės, tiek ekonominės.

Prodiuserė neaukština ir nenuvertina nei vienos formos, nes kūrėjas skirtingu gyvenimo etapu apsistoja ties skirtingomis, jam priimtiniausiomis formomis. Pokalbis apie trumpojo filmo formos ypatumus su buvusia ilgamete Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio vadove, kino prodiusere M.Razgute.

– Kaip susidomėjote trumpametražiais filmais ir jų kūryba?

– Nuo paauglystės labai mėgau kiną, daug jo žiūrėjau. Kinas labai traukė. Tačiau kine dirbti pradėjau atsitiktinai su studentiško trumpametražio filmo gamyba, nes pati studijavau vadybą Ekonomikos fakultete Vilniaus universitete. Ši patirtis su kinu paliko be galo didelį įspūdį ir tuomet nedvejodama pasukau kino kryptimi. Tai buvo 2008 m. Šia kryptimi einu iki šiol.

– Trumpuosius filmus įprasta sieti su jaunais, pradedančiais režisieriais ar studentais, vis tik, pasaulinėje praktikoje yra kiek kitaip – ne vienas garsus režisierius (pvz., Jeanas-Lucas Godardas, Agnés Varda, Raulis Ruizas ir kt.) vis grįžta prie šios formos. Ar labai skiriasi požiūris Lietuvoje ir užsienyje į trumpametražį kiną?

– Taip, Lietuvoje kone 90 proc. trumpametražių kuriama studentų arba debiutuojančių režisierių, vėliau pereinama prie ilgametražių formų. Priežastys yra dvi – kūrybinė ir ekonominė. Pirmoji – režisieriui/ei norisi pasakoti sudėtingesnes ir kompleksiškesnes istorijas – joms reikia daugiau laiko. Antroji – visi tavo minimi režisieriai yra iš labai didelių šalių, kuriuose yra be galo didelė auditorija, jos perkamoji galia kino teatrų kasose yra gerokai didesnė, kartu ir įvairesnė. Lietuva labai maža ir ekonomiškai ne tokia stipri šalis, tad save išlaikyti finansiškai, kuriant ir rodant kino teatre / kitur tik trumpametražius – labai sudėtinga.

– Įprasta manyti, kad trumpasis filmas puiki proga debiutui, kad tai lyg vizitinė kortelė, proga save pristatyti, tarsi pereinamasis etapas, po kurio neva režisieriaus lauks rimtasis" pilnametražių pasaulis. Ar nemanote, kad toks požiūris pernelyg nuvertina trumpuosius filmus?

– Aš pritariu ir vienai, ir kitai stovyklai. Čia kaip pasirinkti rašyti apsakymą ar visą romaną. Kodėl nesakome, kad vieni arba kiti yra geresni? Abu geri, tik jų skaitymas kitoks. Taip ir su kinu – abi formos puikios, nereikia jų priešinti. O kūrėjas skirtingu gyvenimo etapu kuria skirtingomis formomis – tai, kas jam tuo metu priimtiniausia. Kartais apsistoja ties viena forma, pvz., trumpametražiais, nes ten labai gerai jaučiasi. Kartais pajuda link ilgo metro, nes ten jo stiprioji pusė. Tad abi trukmės yra labai geros.

– Trumpametražio filmo neslegia didelis biudžetas, dažnai tai būna nedidelės komandos darbas, ar tai esminiai faktoriai, lemiantys formos, kino kalbos įvairovę?

Čia kaip pasirinkti rašyti apsakymą ar visą romaną. Abu geri, tik jų skaitymas kitoks.

– Manau, kad tai turi įtakos, bet ne esminės. Manau, kad daug labiau kalbos įvairovę nulemia pati filmo trukmė – kai per trumpą laiką turi pasakyti labai daug, turi būti itin kūrybiškas. Be to, kai trumpuosius filmus kuria jauni žmonės, jie dažniau priima itin drąsius sprendimus, leidžia sau eksperimentuoti, ieškoti savo kelio.

– Lietuvos kino festivaliai dažnai lietuviškus filmus, taip pat ir trumpametražius, pristato atskirose programose, tarsi izoliuotai nuo užsienio kino kūrėjų. Tai patogu žiūrovams, bet galbūt tokiomis sąlygomis sunkiau palyginti, pajausti skirtumus, pažangą? Gal galite pakomentuoti šį principą?

– Ir taip, ir ne. Manau, kad palyginti visada gali ir žiūrėdamas atskiras programas. Kartais filmai nemaišomi į vieną programą tikrai ne dėl to, kad lietuvių kūrėjus būtų norima izoliuoti, bet atvirkščiai – suteikti jiems taip reikiamą atskirą dėmesį.