"Parašiusi penkias knygas suaugusiesiems pajutau, kad galiu rašyti ir vaikams", – šypsosi D.Čepauskaitė, su "Santakos" skaitytojais pasidalijusi savo kūrybos užkulisiais.

– "Baisiai gražūs eilėraščiai" – be galo įdomi ir įtraukianti knyga. Natūraliai kyla klausimas, kas paskatino, atrodo, lyg staiga, imtis plunksnos ir pradėti rašyti būtent vaikams?

– Eilėraščius vaikams rašau seniai, tikrai nepradėjau rašyti staiga. Ilgai tie tekstai buvo kažkur išmėtyti, o surinkti juos į knygą vis neatsirasdavo laiko. Bet vieną dieną, savo gimtadienio išvakarėse, dukra paprašė, kad padovanočiau jai savo eilėraščių knygą. Pasakiau, gerai. Naktį prisėdau, perrašiau ranka keletą tekstukų ant balto popieriaus, perlenkiau pusiau, susiuvau adata ir siūlu, dar kažką papaišiau ir padovanojau. Knyga buvo užskaityta, bet po kurio laiko vis dėlto nuskambėjo klausimas, kada bus normali knyga. Tada vieną dieną iš visų pakampių surinkau savo eilėraščius vaikams, sudėjau juos į vieną šūsnį, bet pamačiau, kad nieko gero ten nėra, ir sėdau rašyti naujų. Ir parašiau. Manau, kad tam reikėjo tiesiog subręsti. Rašymas vaikams reikalauja ne mažesnės meistrystės negu rašymas suaugusiesiems, todėl, parašiusi penkias knygas suaugusiesiems, pajutau, kad jau galiu parašyti ir vaikams.

Vieną dieną, savo gimtadienio išvakarėse, dukra paprašė, kad padovanočiau jai savo eilėraščių knygą. Pasakiau, gerai. Naktį prisėdau, perrašiau ranka keletą tekstukų ant balto popieriaus, perlenkiau pusiau, susiuvau adata ir siūlu, dar kažką papaišiau ir padovanojau.

– Pirmame eilėraštyje "Auksinė skruzdėlė" keliate klausimą, "kokia iš tų eilėraščių nauda? Iš jų sriubos nei košės neišvirsi, neatsipjausi kaip dešros peiliu ir į vartus galingai neįspirsi..." Kokią, jūsų akimis, reikšmę užima vaikams skirta poezija šiandieniame pasaulyje?

– Tame eilėraštyje tiesiog mėginu kalbėti apie kūrybos prasmę. Dažnai pati apie tai galvoju, tad buvo smagu pasidalyti savo samprotavimais su vaikais. Tas eilėraštis apie tai, kad yra dalykų, kurių negalima praktiškai panaudoti buityje, tačiau jie reikalingi mūsų sielai, ir tai yra kūryba. Be jos mes būtume lyg šernai, knisantys dirvą, o dėl jos esame žmonės.

Kalbant apie poezijos reikšmę šiandieniame pasaulyje, kaip jau minėjau tame pačiame eilėraštyje, galima nugyventi gyvenimą ir visai be jos. Bet galima atverti pasauliui akis ir sielą, ir pajusti daugybę auksinių skruzdėlių, ropojančių per tavo širdį. Poezija vaikams gali atverti didžiules vaizduotės duris, pro kurias įėję jie galbūt nugyvens įdomų, unikalų, nuotykių kupiną gyvenimą, taps mokslininkais, prezidentais, gydytojais... Ar jūs esate tikri, kad tapti tuo, kuo esate šiandien, jums nepadėjo kažkada perskaitytas posmas, eilutė, žodis?

– Knygos pavadinimą "Baisiai gražūs eilėraščiai" galima interpretuoti dvejopai: kaip labai gražius eilėraščius bei kartu kaip ir gražius, ir baisius. Knygelėje yra ir baisiems eilėraščiams, kalbantiems apie esmines vaikiškas baimes, kurias vaikystėje patiriame absoliučiai visi, skirtas skyrius. Vis dar mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad literatūroje, teatre ar kituose menuose vaikams reikėtų kalbėti vien tik apie šviesiąją gyvenimo pusę. Ką Jūs atsakytumėte tokią poziciją palaikantiesiems?

– Vaikai gyvena toje pačioje planetoje, kaip ir mes, suaugusieji. Jie mato tuos pačius reiškinius, kurie nėra vien tik šviesūs ir gražūs. Patiria įvairių emocijų, ir ne visada tik džiaugsmą. Mes negalime ir neturime apsaugoti juos nuo gyvenimo, bet galime padėti tą gyvenimą suprasti. Sumaniau eilėmis aprašyti keletą baimių, nes tikiu, kad žodžiais suformuluota ir išreikšta baimė yra nebe tokia baisi. Galima apie ją papasakoti ir kartu iš jos pasijuokti. Taip padaryti ją nekenksmingą. Taip gimė eilėraščių ciklas "Baisūs eilėraščiai". O tėvams, kuriems atrodo, kad su vaikais galima kalbėti tik apie šviesią gyvenimo pusę, pasakysiu – šį skyrių galite praleisti.

– Tarp gražių ir baisių eilėraščių yra ir virtuvės poezija, kurią kiekvieną kartą prisimeni kepdamas blynus, lupdamas svogūnus ar skusdamas bulves. Regis, į kasdienę, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą akimirką, gebate pažvelgti vienodai poetiškai gražiai. Ar toji poetinė pajauta jus lydi kiekviename gyvenimo žingsnyje ar aplanko tik tam tikromis akimirkomis?

– Kai skutu bulves ar plaunu grindis, tikrai nejaučiu jokios poetinės pajautos, nesu nei nušvitusi, nei pakylėta, nei įkvėpta. Tačiau, iš kitos pusės, ta poezija iš tiesų yra visur, tereikia gyventi ir dairytis. Gali ją rasti ir keptuvėje, ir šaldytuve, jei nori. O jei nerandi, sugalvoji. Ir tada iš tiesų linksmiau gyventi, kai ant viryklės matai ne šiaip tešlos dėmę, bet karštą, riebią blyno ir keptuvės meilės istoriją.

Tegu širdis niekad nebūna tuščia, tegu joje visad garuoja jūsų mylimo žvėries pėdsakai.

– Eilėraščiai dvelkia šiuolaikiškumu ir tuo, kas yra amžina. Jie ir linksmai žaismingi, ir prasiskverbia į kasdienių potyrių giluminius sluoksnius. Kokia šiandien, jūsų manymu, turėtų būti mažiesiems skaitytojams skirta poezija? Ar sekate šios poezijos krypties madas, tendencijas Lietuvoje ir užsienyje?

– Aš nežinau, kokia ji turėtų būti. Pretenzinga dalyti kokius nors receptus ar pamokymus. Aš stengiuosi, kad ji būtų gyva, žaisminga ir turėtų šiokį tokį krūvį. Kad būtų ir linksma, ir liūdna, ir lėta, ir greita, ir graži, ir baisi – įvairi, kaip ir mus supantis pasaulis. Ieškodama vieno ar kito žodžio eilėraštyje, stengiuosi nedaryti jokių nuolaidų sau ir niekada neleidžiu sau galvoti: ai, čia tik vaikams, bus gerai ir taip. Priešingai – jeigu kam ir reikia maksimalios kokybės, tai būtent vaikui. Juk viskas, kas skirta vaikui, yra investicija į mūsų ateitį, nesvarbu, materiali ar dvasinė.

Apie madas kalbėti sunku, nes poezija vaikams Lietuvoje šiuo metu yra gerokai nusekusi, jos per mažai, kad susiformuotų mados. Apie tendencijas užsienyje žinau per mažai, kad galėčiau samprotauti.

– Kaip knygelę įvertino jūsų pačios dukrelė?

– Sakė: "Mama, gražūs tie tavo eilėraščiai, bet, žinok, vaikai neskaito poezijos..." Atsakiau: "Žinau..."

– Knygelėje labai svarbios ir dailininkės Ievos Babilaitės kurtos iliustracijos, tekstą net ne iliustruojančios, o drauge kuriančios prasmę ir atmosferą. Kaip susitiko jūsų abiejų kūrybiniai keliai ir kaip vyko bendradarbiavimo procesas?

– Aš pati susiradau Ievą ir pasiūliau jai iliustruoti eilėraščius. Ji sutiko. Ir gavo visišką laisvę – galėjo daryti, ką norėjo. Ieva pasiūlė techniką, kuria bus kuriamos iliustracijos: popierius suplėšomas į skiauteles, iš jų dėliojami paveikslėliai, paskui jie dar apipaišomi, fotografuojami ir pan. Daugiau nieko neaptarinėjome. Žinojau, kad Ieva jautri ir labai profesionali dailininkė, tad tiesiog pasitikėjau ir laukiau. Manau, jos iliustracijos tikrai nebanalios ir įspūdingos. Lig tol nebuvau mačiusi Ievos gyvai, bet kai pirmą kartą susitikome pristatydamos knygą, atrodė, kad pažįstame viena kitą jau gal šimtą metų.

– Knygelėje svarbus auksinės skruzdėlės, kutenančios širdį, įvaizdis. Kodėl būtent skruzdėlė ir dargi auksinė?

– Skaitydami gerą knygą, žiūrėdami į gerą paveikslą ar klausydami muzikos, kartais patiriame malonų virpulį, jaudulį, tarsi kas viduje kutentų. Tiesiog estetinis malonumas, kurį sukelia geras meno kūrinys. Tai man priminė skruzdėlės žingsnį – trapų, subtilų, mažą, bet sukeliantį visa apimančius pojūčius. O kodėl auksinė? Gal todėl, kad norėjau pabrėžti jos vertę. Čia kaip su pinigais – kiekvienas banknotas turi būti padengtas auksu, kitaip jis tik bevertis popierius. Gal norėjau pasakyti, kad meno poveikis – aukso vertės. Bet turbūt labai jau reikšmingai skamba...

– Ką palinkėtumėte tiems, kuriems poezija vis dar atrodo kažkas sudėtingo ir svetima, kurie galbūt baiminasi tos širdimi nuropojančios skruzdėlės?

– Nebūtinai po širdį turi bėgioti skruzdėlės. Kažkieno širdyje gal bulius su toreadoru siautėja, kažkieno kito – gal dramblių kaimenė ganosi... O linkėjimas mano toks – tegu širdis niekad nebūna tuščia, tegu joje visad garuoja jūsų mylimo žvėries pėdsakai.