Tik ne visi pavasario pranašais laikomi sparnuočiai balsingi. O tai, kaip dažnai ir žmonėse būna, visai nepriklauso nuo ūgio. Štai vienas didžiausių Lietuvos paukščių – gandras. Ko gero, tik referendumas padėtų nuspręsti, kuris: ar balsingasis vyturys, ar beveik nebylys gandras – laikomas didesniu pavasario ženklu mūsų krašte. Ne toks šių eilučių tikslas, nors gal jos ką nors ir įkvėps apie tai padiskutuoti.

Gerbiamas ne tik lietuvių

Gandras balso stoką išlygina kalenimu, kurio garso tonas, stiprumas, dažnumas gali būti įvairus, pagal paukščio nuotaiką. Pavyzdžiui, staiga išgąsdintas gandras pakyla skristi trumpai tarkštelėjęs. Jei vienos poros narys, atskridęs į lizdą, sutinka ten savo sutuoktinį ir pareiškia jam savo gerus jausmus, tuomet abu paukščiai pirma sušnypščia, paskui pakelia aukštyn galvas. Klegenimas šiuo atveju yra skardus ir trunka ilgai.

Nesuteikė šiam paukščiui Lietuva tiek garbės, kaip kovui, balandžiui, gegutei, pavadindama jų vardais pavasario mėnesius. Įvertino daug aukščiau – išrinko nacionaliniu paukščiu. Atrodytų keista, kad juo tapo ne upeliu virvenantis vieversys ir ne trelių čempionė lakštingala. Ir ne tik Lietuva pasirinko šį bebalsį.

1960-ųjų gegužę Japonijos sostinėje Tokijuje vykusios XII tarptautinės paukščių apsaugos tarybos (dabar – BirdLife International) konferencijoje buvo priimtas nutarimas pasiūlyti, kad kiekviena šalis išsirinktų nacionalinį paukštį ir naudotų jį gamtos apsaugai populiarinti. Baltasis gandras laikomas nacionaliniu paukščiu Vokietijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje.

Skirti svarbūs vaidmenys

Tokios sėkmės priežastys glūdi gilesnėje senovėje, kada žmonių gyvenimas ir veikla buvo cikliški, labiau susiję su gamta ir priklausė nuo metų laikų kaitos. Ligi šiol gyvi tautosakos liudijimai apie gandro nuopelnus žmogui. Vienas žinomiausių – po sparnu jis parsineša kielę, o šiai išspardžius ledus prasideda tikrasis pavasaris. Tad kaip ir pavasarį parneša. Gal ir tiesa: gandras parskrenda apie kovo 25 d., kai kalendorinio pavasario dar likę pora mėnesių.

Kitas, ko gero, tiek pat žinomas nuopelnas – vaiknešystė. Kuo tai paaiškinti, atsako tauragniškė ragana Eugenija Šimkūnaitė: Pavasarį vaikų gimdavo daugiau nei bet kuriuo kitu laiku. Negi juos gali maži vieversėliai atnešti... O štai iš kurios pusės – pasufleruoja liaudies menas. Jame gandras dažniausiai vaizduojamas kartu su saule. Tad greičiausiai iš rytų, kur šioji pateka.

Daugeliui girdėtas ir tautosakinis paaiškinimas apie paties gandro atsiradimą: smalsų ir nekantrų žmogų, atrodo, jis buvo vardu Stonelis (tikrai ne moteris balta palaidine ir juodu sijonu – tai galėtų pripažinti tik besivadovaujantieji stereotipu, kad moterys smalsesnės už vyrus), Dievas gandru, pradžioje visai baltu, pavertė. Tik supykęs ir nesusivaldęs dėl šio nepaklusnumo, griebė tai, kas buvo po ranka, o kūrenant ubą – krosnį, žinoma, nuodėgulį, rėžė gandrui per nugarą (kaip žmogiška ir žemiška, ne veltui sakoma: kaip danguje, taip ir žemėje). Mat, sukūręs pasaulį, pamatė, kad per daug žemėje priviso gyvačių ir kitų žmonėms nemalonių šliužų, pačius bjauriausius sukišo į maišą, pasikvietė Stonelį ir liepė jam tą maišą paskandinti ežere, tik griežtai uždraudė pažvelgti vidun. Smalsuolis nepaklausė, atrišo maišą ir išleido laisvėn visas gyvates. Sakysime: nieko sau nuopelnas – visus šliužus paleido, bet juk gamtos grandinėje nėra nė vieno nereikalingo. Dievo pyktis dėl nepaklusnumo neapsiribojo "tapyba anglimi", bausmę ligi šiol Stonelis, paverstas gandru, tebeatlikieka – vis dar renka tuos šliužus.

Gero šeimininko ženklas

Galbūt dėl to, kad gandras žmogumi buvęs, žmogus arti savęs mėgęs gandrą turėti. Etnografas Ignas Končius "Žemaičio šnekose" teigia: laimingos sodybos, kur gandrai peri; blogų savininkų sodybose gandrai vengia perėti; nežinodamas apylinkės žmonių ir norėdamas nakvynei pasiprašyti, prašykis, kur gandrai peri, – nenuskriaus tavęs.

Anot profesoriaus Tado Ivanausko, tarp žmogaus ir gandro senajame kaime buvo sudaroma lyg nerašyta sutartis: parskridęs iš pietų, jis sodyboje rasdavo ženklą, bylojantį, kad joje yra laukiamas ir gali įsikurti. Šis ženklas – senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį arba ant stogo. Kažin ar būtų išsaugota sutartis, jei dažnas sparnuotasis sugyventinis būtų elgęsis taip, kaip aprašytasis tarpukario spaudoje ("Diena", 1930 m. liepos 20 d., Nr. 28.): "Už Rokiškio viename kaime gandras ėmė ir nusinešė į savo lizdą gaspadoriaus marškinius. Paskiau įlipus į medį ir apžiūrėjus lizdą pasirodė, kad lizde jau 9 marškiniai, 5 kelnės ir 12 nosinių."

Viena nuomonių teigia, kad pirminė iškeltų ratų paskirtis buvo atlikti žaibolaidžio funkciją ir, tik pastebėjus, kad paukščiai mielai ant jų apsigyvena, ratai buvo pradėti kelti kaip lizdų pagrindas.

Tikėta, kad, jeigu gandras dažnai atskrenda į sodybą, kurioje neperi, tai toje sodyboje susilauks vaikų, o jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora (ten, kur neperi), tai žinok, kad toje sodyboje bus vestuvės. Senovėje iki vestuvių nuotakos turėdavo susikrauti kraitį: audeklų, drabužių, rankdarbių. Mergavimo laikotarpiu kaupiamam kraičiui buvo pagaminama arba iš mamos paveldima skrynia. Jei skrynia pagaminta iš medžio, kuriame gandrų perėta – šeimai ateityje nei palikuonių, nei laimės netrūks. Neradus tokio medžio, panašaus rezultato tikėtasi nutapius ant skrynios šį paukštį. Tokiu ornamentu papuošta skrynia saugoma Lietuvos liaudies buities muziejuje. Ji visada parodoma edukacinių užsiėmimų "Mergvakaris", "Vestuvės" dalyviams.