Taigi mums patinka istorija apie tai, kad 50-metė moteris staiga praregi ir lyg iš niekur tampa rašytoja, bet galima galvoti, kad polinkių ir noro rašyti buvo ir anksčiau. Be to, jos duktė mini, kad Žemaitė tarsi didaktiniais tikslais aprašydavo savo kaimynų gyvenimą ir jiems pamesdavo pasiskaityti, kad žmonės pasimokytų per tą raštą. Kitas įdomus aspektas tas, kad, pradėjusi rašyti, Žemaitė tiesiog kaip vulkanas išsiveržė ir praktiškai per keletą mėnesių parašė visas savo „laimeles“ – ciklą „Laimė nutekėjimo“.

– Tarsi kažkoks dvasinis pakilimas?

– Ir XIX a. pabaigos aplinka buvo palanki moterims pradėti rašyti: laikraščiuose buvo nuolatinis prašymas – rašykite, mums reikia raštų. Taigi, beveik visi galėjo mėginti rašyti, siųsti tuos tekstus į laikraščius. Tiesa, tai nebuvo taip paprasta – tarkim, ir Žemaitės pirmo kūrinio istorija yra gana įdomi.

Ji parašo pirmą tekstą „Piršlybos“ ir įteikia P. Višinskiui, bet jam tuo metu yra egzaminai, jis ne per daug rūpinasi ir tik paskui, pasiėmęs tuos, kaip sakoma, storu vilnoniu siūlu susiūtus lapus, leidžiasi į kelionę po Lietuvą ir nusiveža pas Bitę. O Bitė kartu su Jonu Jablonskiu vasarą išvažiuoja atostogauti į Latvijos pajūrį (ten yra ir Vincas Kudirka) ir tą tekstą nuveža. Štai tokia jaunų ir aktyvių žmonių komisija nusprendžia, kad tekstas yra tinkamas, jį galima publikuoti (tik pakeičia pavadinimą į „Rudens vakaras“) ir duoda slapyvardį – Žemaitė. Taigi šioje istorijoje daug laimingai susiklosčiusių aplinkybių, bet turbūt reikėjo labai nedidelio postūmio, kad ta moteris išsiveržtų su tokia didele energija.

– Ar galime Žemaitę palyginti su kokia nors prancūzų George Sand? Juk Žemaitė nebuvo tokia moteris, kuri tik sėdėjo ir vykdė tai, ką jai nurodė vyras, nors XIX a. pabaigoje Lietuvoje nebuvo tokia demokratinė atmosfera, kaip Vakarų Europoje.

– Įsivaizduoju, kad Žemaitė buvo labai smalsi, jai viskas rūpėjo, ji norėjo visur dalyvauti, jai buvo labai įdomu.

– Bet ji užaugino septynis vaikus.

– Taip, ir tai buvo didžiulis vargas – tai galima suprasti iš kai kurių jos tekstų. Bet ji buvo energinga, smalsi, norėjo dalyvauti – kai ji gyveno Vilniuje ir bendradarbiavo su lietuviškais laikraščiais, eidavo į visus renginius. Tada ji atsigavo, nes jai to labai natūraliai reikėjo. Yra jos autobiografinių užuominų, kad kaime jai nuolat trūko platesnio horizonto, galėjimo dalyvauti kultūros gyvenime.

– Ir ji turbūt ne su skarele vaikščiojo? Iš kur tas portretas atsirado?

– Ji vaikščiojo su skarele. Ji tapo Lietuvos kaimo reprezentante, kalbėjo apie kaimo moterų rūpesčius. Moterų suvažiavime jos pranešimas irgi buvo apie kaimo moterų girtuoklystę ir apie mergaičių bėdas. Tiesiog ji pajuto, kad tokiu būdu gali dalyvauti ir atstovauti kaimo moterims. Ir tas rūbas, manau, buvo jos pasirinkimas.

– Žemaitės apsakymuose gyvenimas yra toks baisus, tokia juoduma... Kaip mes šiandien turėtume žiūrėti į jos kūrybą?

– Tikrai, ten juodumos daug – Žemaitė turėjo, ką papasakoti. Bet įdomu, kad, kai ji nebepasakoja apie juodumą ir mėgina papasakoti apie tai, kaip galėtų būti, tarkim, „Sutkuose“, mes ja nebetikime. Pagalvojau, kad iš tiesų ten aprašytas moters ir vyro santykių modelis labai atitiktų šiuolaikinį įsivaizdavimą, kokie turėtų būti vyro ir moters santykiai. [...] Greičiausiai tai galėtų būti vertinama kaip dabartinio mūsų įsivaizdavimo pamatas ar pagrindas.

– Bet ar tų juodųjų apsakymų negalima perskaityti kaip šiandieninio gyvenimo pavyzdžio? Juk smurto šeimoje problema labai aktuali.

– Tikrai galima, visi tie dalykai ten yra. Dažniausiai mes, kai kalbame apie Žemaitę, labai susitelkiame į moterų vaizdavimą. Bet, tarkim, žiūrint į „Sutkus“, jautraus, reaguojančio, iš susijaudinimo verkiančio vyro vaizdinys yra labai didelė naujovė, dėl kurios pirmieji kritikai labiausiai ir užsipuolė Žemaitę – toks vyras jiems atrodė visiškai „nenatūrališkas“, iš sentimentalios literatūros atėjęs vyro paveikslas, nes tokių vyrų nėra. [...]