Sigitas Parulskis „Kaip aš mečiau“

Alma littera, 2024

Aštuntajame Sigito Parulskio romane „Kaip aš mečiau“ autoriaus alter ego, pagrindinis veikėjas Sigitas, patiria sveikatos problemų, todėl apsilanko pas gydytoją ir gauna patarimą mesti rūkyti. Išorinis veiksmas čia – tik akstinas keliauti į vidinį laiką, tyrinėti savo prisiminimus, kurie suformavo būtent tokią pagrindinio veikėjo tapatybę ir pažiūras.

Skaitydama knygą kažkodėl vis neatsikračiau prisiminimo apie pernykštį S. Parulskio straipsnį, t. y. reakciją į parodą apie sovietmetį „Spąstai su centriniu šildymu“. Rašytojas teigė, kad vien neigiamai pavaizduotame sovietmečio pasakojime parodoje jaunimui tarsi teigiama, kad visas tas laikas buvo mėšlas, dėl to jis jaučiasi, tarsi būtų norima sudergti paties prisiminimus apie vaikystę ir jaunystę, o juk konkretaus žmogaus gyvenimas nėra vien tik politinė santvarka. Vis dėlto ir šiame romane, atrodo, politinė santvarka, nulėmusi vieno ar kito veikėjo elgesį ir tapatybę, išlieka svarbi. Priešais akis iškyla sovietinis miestelis, geriantys vyrai prie parduotuvės laiptelių, bendros pirtys su rusais ant viršutinių gultų. Žmonių likimai, apspręsti istorijos, net ir pasakotojas, kartais erzinantis savo požiūriu ir pabumbėjimais, yra toks, koks yra, dėl to.  

Partnerio nuotr.

Šiame romane nusikeliama į ankstesnius laikus dar prieš pagrindinio veikėjo gimimą (ataidintys vaizdai iš romano „Tamsa ir partneriai“), rutuliojamos miestelio gyventojų gyvenimo linijos. Sigitas šnekučiuojasi ne tik su kitais veikėjais, bet ir su savo protu, svarsto, kada ir kodėl pradėjo rūkyti, tad keliauja į vaikystę, paauglystę ir jaunystę. Atsiminimai kartais gyvesni už esamąjį laiką: „Ar jums taip nebūna, tarsi istorija, kuri vyko jūsų praeityje, vis dar tebevyksta ten, jūsų praeityje, ir jus nuolat apima nenumaldomas noras pakeisti ją, nors vieną veiksmą, nors vieną žodį, ir kartais atrodo, kad jeigu labai pasistengtumėte, kad jeigu iš tiesų, visa širdimi, visu protu panorėtumėte, galėtumėte tai padaryti [...] jūsų gyvenimas būtų visai kitoks, nors nežinia, ar juo apsidžiaugtumėte, bet būtų kitoks, ir tai galbūt net įmanoma, nes vienintelis ryšys tarp tų istorijų esate jūs, jūsų sąmonė, o sąmonė, kaip žinote, treniruojamas, veikiamas, kontroliuojamas dalykas“ (26 p.).

Pagrindinis veikėjas vis pririša siūlo kilpelę prie karkvabalio kojos, vabalas vis keliasi, krinta ir mėgina skristi. Sadistiškas žaidimas čia sykiu yra ir nuoroda į Ariadnės siūlą. Romane apskritai daug nuorodų į literatūrą (ji taip pat nusako aprašomo pagrindinio veikėjo portretą). Esama taiklaus humoro, žinoma, neapsieinant be visur lendančių erotinių motyvų, tėvo ir Dievo figūrų. Ne ta knyga, kurią norėtųsi pasiimti į negyvenamą salą, bet dėmesio (įsivaizduoju būsimus rašto darbus apie ją), be abejo, verta.

Ian McEwan „Pamokos“

Tyto alba, 2024. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Partnerio nuotr.

Politinė santvarka ir globalūs įvykiai Iano McEwano romane nulemia „mažų žmonių“ gyvenimus. Pagrindinis veikėjas Rolandas Beinsas yra taikos kūdikis, nugyvenęs savo ilgą gyvenimą tuo periodu, kai žmonija nesipliekė pasauliniuose karuose. Vidutinybė, tarsi ir nieko doro nepasiekęs, gyvenimo pabaigoje niekuo ne prastesnis, o gal ir laimingesnis už daug pasiekusią, bet šeiminio gyvenimo atsisakiusią buvusią sutuoktinę.

Pasaulio įvykiams autorius skiria daug dėmesio, nes būtent jie kalti dėl jo gyvenimo pasirinkimų, pradedant nuo to, kad per Karibų krizę jis nutaria lipti ant dviračio ir važiuoti ten, kur sakėsi niekada nevažiuosiąs. Moterys veikėjos čia labai svarbios, kiekviena savaip traumavusi, įsirašiusi į veikėjo biografiją. Autorius apverčia standartinį lyčių vaidmenį ir būtent vyras tampa auka, o moterys tvirkina jaunus paauglius ir palieka savo kūdikius. Man patiko, kad autorius leidžia įsijausti į skirtingus veikėjus ir jų pasirinkimų motyvus, jie daugiabriauniai.

Rolandas Beinsas bendrauja su šeima iš Rytų Berlyno. Autorius vaizduoja siaubingą socialistinį režimą, kuris negailestingai sužaloja šeimos, kuriai Rolandas Beinsas slaptomis vežė vakarietiškos muzikos plokštelių, likimus. Kitose Varšuvos pakto šalyse, jis girdėjo, viskas dar blogiau. Taigi įdomu skaityti apie vakarietišką gyvenimą anapus geležinės uždangos tais laikais, kai mūsų kolektyvinėje atmintyje užfiksuotos visai kitokios patirtys.

Romano veikėjai nuolat iš gyvenimo gauna įvairių pamokų, nors tenka konstatuoti, kad „per visą gyvenimą nieko neišmoko ir niekada neišmoks“ (516 p.). Knyga stora, veikėjų psichologiniai portretai sudėtingi, o jų gyvenimo dramos įtraukiančios (nors kartais per daug nukrypstama į politinių įvykių aprašymus) – rekomenduoju. 

Orlando Figes „Natašos šokis“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Partnerio nuotr.

Mėgstanti viešai išsakyti savo požiūrį į vienus ar kitus dalykus rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ne vieną kartą minėjo 2002 m. parašytą O. Figeso knygą ir stebėjosi, kad vis dar nėra jos lietuvių kalba. Dėl savo gigantiškos apimties ir leidybos rėmimo reikalų knyga kelią lietuviškai skynėsi sunkiai ir, visų džiaugsmui, išversta puikios vertėjos R. Drazdauskienės, pasirodė šių metų pradžioje.

Nors  anglišką knygos leidimą turėjau lentynoje iš seniau, bet, prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje, tiesiog nebenorėjau jos imti į rankas ir aiškintis, kaip suprasti Rusiją ir kas slypi jos kultūriniuose sluoksniuose. Galų gale, pasirodžius lietuviškai, nutariau paskaityti ir knyga tiesiog prikaustė, nes autorius labai pagaviai ir sklandžiai keliauja per Rusijos kultūros istoriją, ilgiau apsistodamas ties konkrečiais menininkų gyvenimo portretais, dėlioja šalies vaizdą mongolų priespaudos, Petro Didžiojo, ikirevoliucinės ir komunistinės Rusijos laikais. Remiasi gausybe šaltinių ir meno kūriniais, mėgindamas pagauti tą „rusiškumo idėją“, kurią per šimtmečius plėtojo menininkai. Atskleidžia ir imperinį mąstymą, flirtą, nusivylimą ir susipriešinimą su Vakarais.

Įdomiai atsiskleidžia konkrečios istorinių veikėjų gyvenimo peripetijos, gyvenimo būdas: „Be abejo, XIX a. Europoje tėvas nedalyvavo šeimos gyvenime, tačiau tik labai nedaugelyje kultūrų motina irgi būdavo tokia nepasiekiama vaikams, kaip tai įprasta Rusijos didikų šeimose“ (161 p.). Visiškas baudžiauninkų pavaldumas ponams ir nepaprastas žiaurumas, katorgos ir kankinystė.

Kultūrinis Rusijos gyvenimas veikia per konkrečių menininkų biografijas. Pavyzdžiui, komunistinės Rusijos kultūra skleidžiasi per Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos ir kitų XX a. klasikų gyvenimą. Pokomunistinės Rusijos autorius nebeaprašo, tačiau šių laikų imperijos vaizdas, knygoje plačiau pažvelgus į tautos mentaliteto formavimąsi, dabar, tarsi radus trūkstamas dėlionės dalis, tampa dar aiškesnis.

Fernanda Melchor „Paradais“

Rara, 2024. Iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė

Partnerio nuotr.

Pradėjau pažintį su šia Meksikos autore (beje, ji lankėsi ir Lietuvoje, galite susirasti vaizdo pokalbio įrašą) nuo jos knygos „Uraganų sezonas“, kuri giliam įsirėžė į atmintį savo grubia kalba, gotišku, magiją ir buitiškumą talpinančiu stiliumi, žiaurumu. Šioje, naujoje, jos knygoje magiškumo ir paslaptingų vingių nebelieka, skaitytojams pateikiamas tiesmukas paauglio iš skurdaus rajono pasakojimas apie tai, kaip jis laisva valia, nors ir ne visai savo noru, įsitraukė į kraupias ir beprasmes žudynes.

Skurdi turčių kvartale Paradais dirbančio sodininko buitis kontrastuoja su jo prižiūrimų namų prabanga. Polas turi žiaurią motiną, kaltinančia jį tinginyste, ir pusseserę, auginančią savyje nuodėmingus ir nemalonius jų santykių padarinius. Polo sugėrovas, turtingų namų vaikis, taip pat atstumtas paauglys Frankas, nuolat fantazuoja apie kaimynę ir žiūri pornografiją. Šiame romane nėra nieko, kas teiktų bent mažutėlį vilties spindulį, nieko jaukaus, nieko, su kuo norėtųsi tapatintis. Net ir trumpam kylantis gailestis greitai užgožiamas tolesnių scenų.

Knygą galima perskaityti keliais prisėdimais, nors jausmas sunkus, lyg žiūrint Michaelio Haneke’ės filmą „Pakvaišę žaidimai“. Kontrastinga, klasinė Meksikos visuomenė, skaitant knygą, atrodo galutinai sugedusi, nebeišgydoma. Vis dėlto atrodo, kad knygai kažko pritrūko. Pagrindinio veikėjo nusikaltimas, jo sąmonėje virtęs susapnuotu košmaru, atskleidžia blogio banalumą. Tačiau tai tarsi uždara, klaustrofobiška erdvė, iš kurios neįmanoma ištrūkti ir kuri suteikia palengvėjimą tik tada, kai knygą pagaliau perskaitai ir džiaugiesi, kad visa tai buvo fikcija. Tad ši knyga – dvasiškai sudėtingas, fiziškai saugus nusileidimas į pragarą.