Žmonija nesimoko

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos darbuotojai, ėmęsi rengti tarptautinį festivalį "Inkultūracija", jo dalyviams nusprendė parodyti pamirštus, o gal kam ir nežinomus mūsų praeities aspektus.

"Žmonės nesimoko iš istorijos. Ji kartojasi žiauriausiais būdais", – įsitikinęs šlovę ne tik Lietuvoje pelniusio romano apie vilko vaikus "Mano vardas Marytė" autorius Alvydas Šlepikas.

Diskusija, kurioje dalyvavo romano autorius, vyko po istorijos mokslo daktaro Christopherio Spatzo paskaitos "Tik dangus liko toks pat – Rytų Prūsijos badą išgyvenusieji Lietuvoje".

Pirmoji apie Rytų Prūsijos našlių ir jų vaikų likimus prabilo istorikė Ruth Kibelka-Leiserowitz. Jos knyga privertė Ch.Spatzą domėtis šia tema, tai buvo viena priežasčių, kodėl jis pasirinko ją daktarinei disertacijai. Paties Ch.Spatzo tėvas kilęs iš Rytų Prūsijos.

Pakalbinęs 50 vokietukais vaikystėje vadintų žmonių vyras įsigilino į jų gyvenimus ir su daugeliu iki šiol išlaikė bičiuliškus santykius.

Žmonės nesimoko iš istorijos. Ji kartojasi žiauriausiais būdais.

Vaikai virto seniais

Mokslininkas pateikė šiurpių faktų apie Rytų Prūsijos gyventojų tragediją.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Raudonoji armija užplūdo šį kraštą, daug vietos gyventojų nespėjo pasitraukti į Vakarus. Dauguma jų buvo seneliai, moterys ir vaikai.

Sovietams uždarius pietinę Kaliningradu pervadinto Karaliaučiaus srities sieną, daugybė žmonių pakliuvo į sovietinius spąstus.

Neturėdami galimybės auginti gyvulius ir dirbti žemę, pirmuosius pokario metus jie šiaip taip išgyveno valgydami nugaišusių arklių mėsą, sraiges, varles, ežius, dilgėles, nesunokusius vaisius, maistą sūdydami kalio trąšomis, miltus brinkindami faneros klijais.

Bet ir toks maistas baigėsi. 1947 m. prasidėjo badas, kokio dabar negalime nė įsivaizduoti.

Žmonės išgyveno panašų nepriteklių, kaip rusai Leningrado blokados metu 1941-aisiais ar ukrainiečiai holodomoro metu 1930-aisiais.

Motinoms teko pasirinkti – pamaitinti ir leisti išgyventi stipriausiems ar gailėti silpniausių ir tuo pat metu pasmerkti bado mirčiai stipresniuosius.

Daugybė vaikų liko našlaičiai, maži berniukai nuo bado tapo panašūs į nuplikusius, susiraukšlėjusius senukus, vaikai ir suaugusieji buvo apimti psichikos sutrikimo.

Rizikavo gyvybe

Pasklido žinia, kad įmanoma patekti į Lietuvą, kur žmonės ūkininkauja ir turi maisto. Vyresni vaikai leidosi į kelią rizikuodami patekti po traukinio ratais. Nemažai jų taip ir žuvo.

Išlikusieji pasklisdavo po kaimus ir vienkiemius nenueidami nuo geležinkelio stoties toliau nei 15–20 km. Namo šie vaikai grįždavo nešini bulvėmis, miltais, kiaušiniais.

Taip šie vaikai įgavo neįprastą statusą – jie maitino šeimą ir sprendė, kuris šeimos narys gyvens, o kuris mirs.

Lietuvoje vilko vaikai ne visada buvo maloniai sutinkami.

Yra išlikę daugybė pasakojimų, kaip jie buvo išvaromi, užpjudomi šunimis, kartais prievartaujami ar išnaudojami sunkiam darbui.

Jie ne tik elgetavo, bet ir vagiliavo.

Kai kuriuos vokietukus lietuviai priglausdavo sugraudinti išgalvoto pasakojimo apie prarastus visus artimuosius.

Kas dabar begali pasakyti, kurie mūsų tautiečiai labiau rizikavo – karo metais priglaudusieji žydus ir galėję būti iškart nušauti, ar pokariu kaip savus priėmę vilko vaikus ir rizikavę būti ištremti į Sibirą.

Išliko duomenų, kad įskųsti sovietinei valdžiai lietuviai į tremtį iškeliaudavo su naujaisiais šeimos nariais.

Luisė Kažukauskienė. Vytauto Petriko nuotr.

Pakeitė likimus

Daktaras Ch.Spatzas ne tik aprašė bado vaikų likimus, bet ir pažvelgė į šį siaubingą reiškinį mokslininko akimis, sugrupavo vilko vaikus pagal elgesį ir likimą, atskleidė, kokį poveikį šie išgyvenimai padarė jų asmenybėms.

1951 m. nemaža dalis vokiečių tautybės vaikų iš Kaliningrado srities buvo išgabenti į Vokietiją. Nors jiems sunkiai sekėsi adaptuotis naujoje aplinkoje, bet bado nebepatyrė.

Pasak liudininkų, šie vaikai buvo pamiršę, ko juos mokė tėvai, nežinojo, kad Vokietija buvo padalinta į dvi dalis, nekalbėjo gimtąja kalba, buvo agresyvūs, nedraugiški, neklusnūs, daugelis rūkė, mergaitės jau turėjo vaikų, jauniausia mama buvo vos penkiolikos.

Kitoks likimas ištiko likusiuosius Lietuvoje. Daugelis jų gavo naują tapatybę ir savo tikrąjį vardą bei pavardę turėjo slėpti. Kai kurių ir gimimo data buvo pakeista, todėl sulaukę senatvės jie vėliau tapo pensininkais.

Dešimtmečius pasaulis beveik nepastebėjo šių vaikų ir juos gelbėjusių lietuvių tragedijos.

Tik 1990-aisiais visuomenė sužinojo apie jų likimą. Tai pradėjo naują kovą už idealų ir politinį siaubingų kančių pripažinimą.

Kai istorikai ėmėsi vilko vaikų temos, nemažai siaubingą likimą išgyvenusių žmonių nerado žodžių papasakoti apie savo patyrimus, stebėjosi, kad tai gali ką nors dominti.

Kažkas už karo nusikaltimus turėjo sumokėti. Iš dalies šią skolą sumokėjo vilko vaikai.

Dėkojo už vaikų gelbėjimą

Apie vilko vaikus kalbėjo diskusijoje "Vilko vaikai: (ne)išmoktos istorijos pamokos" virtualiai dalyvavo profesorius daktaras Wolfgangas von Stettenas, pusmetį gyvenanti Klaipėdoje žurnalistė Sonya Winterberg, A.Šlepikas. Renginį vedė bado vaikų temą nagrinėjusi istorikė Rūta Matimaitytė.

Pasirodo, ir Vokietijoje teko ilgai kovoti, kol vyriausybė pripažino vilko vaikų skriaudą bei numatė jiems piniginę kompensaciją. Lietuvoje likusiems šiems žmonėms skiriamas materialinis atlygis – nesulyginamai mažesnis.

Diskusijos metu svečiai iš Vokietijos ne kartą dėkojo lietuviams, išgelbėjusiems tūkstančius jų tautiečių.

Ch.Spatzas tikino, kad Vokietijoje ši skaudi tema nesusilaukia tokio susidomėjimo, kaip Lietuvoje, į susitikimus ir diskusijas dažniausiai ateina tik žilagalviai senoliai.

Mokslininkas stebėjosi bibliotekos konferencijų salėje matydamas daug jaunų žmonių, ne vieno jų akyse žibėjo ašaros.

Pažeidžiamiausi – moterys ir vaikai

Tiek paskaitos, tiek diskusijos žmonės klausėsi įdėmiai.

Ypač jaudinantis buvo vilko vaiko likimą išgyvenusių Luisės Kažukauskienės ir Kazio Mačiulskio pavardę Lietuvoje turėjusio vyro pasakojimai.

"Mūsų sąžinė rami. Kariavo visa Vokietija. Kažkas už karo nusikaltimus turėjo sumokėti. Iš dalies šią skolą sumokėjo vilko vaikai", – kalbėjo L.Kažukauskienė, būdama penkerių metų patyrusi vilko vaiko dalią.

Ji patraukė į Lietuvą, kai išgirdo sakant, jog lietuviai yra tikintys žmonės ir neleis vaikams mirti iš bado.

Kaune gyvenusi mergaitė nuolat girdėdavo ją vadinant "vokytka", bet tai buvo palyginti niekai su mirštančių tėvynainių vaizdais. Moteris prisipažino, kad pradžioje jai duoneliautojos dalia priminė nuotykį, kuris labai greitai apkarto.

Jos likimo brolis pasakodamas apie tai, kaip norėjo išgelbėti badu mirštančią mamą, nesutramdė ašarų. Lietuvoje elgetaujančio vaiko niekas neklausė, iš kur jis, ar turi brolių, seserų, nei vardo ar pavardės.

Ne kartą mirčiai žvelgęs į akis vyras išliko gyvas net tada, kai buvo pasiųstas tarnauti sovietų kariuomenės dalinyje tolimojoje šiaurėje. Vėliau jis savo istoriją aprašė knygoje, kurią pats išvertė į lietuvių kalbą.

Gyvendama Klaipėdoje žurnalistė S.Winterberg patyrė, kad lietuviai neprarado atjautos jausmo ir su didžiausia atjauta priglaudė nuo karo bėgančius ukrainiečius.

Tačiau karo pabėgėlių ir ypač pažeidžiamiausių moterų ir vaikų dalia ir šiandien yra sukrečiamai siaubinga.