Pasakų knygelės vaikams nėra jau tokios nekaltos. Kai kuriose jų atvirai vaizduojamas smurtas ir žiaurumai, o dar kitose – gyvūnų kankintojai, žudikai, iškrypėliai ir net kanibalai.

Žmogėdros meniu

Kai Batuotas katinas apsilanko žmogėdros pilyje, baisūnas jį aptinka prie pietų stalo, o jo panosėje stūkso lėkštė su vaiko koja, ir tai kas iš jo liko.

Tai – neseniai lietuviškai išleistos Ch.Perrault knygelės iliustracija. Piešinukų autorius – prancūzas J.N.Rochutas.

„Taigi čia yra amerikietiški pokštai. Niekada pasakų šitaip neiliustruodavo. Ant stalo vaiko koja? Kažkokia nesąmonė. Čia reikia ne su pasakomis kariauti, o su leidėjais“, – įsitikinusi filologijos mokslų daktarė profesorė Bronislava Kerbelytė.

Profesorė mano, kad visur šiandien nugali komercija. Lietuvoje esą pilna puikių dalykų, bet jie neturi paklausos.

„Turėjau reikalų su viena leidykla, pareikalavau, kad baisių iliustracijų prie mano sudaryto pasakų rinkinio nespausdintų. Pakeitė kitomis, bet prieš išspausdinimą man jų neparodė. Šita paveiksliukų kultūra nieko gero neduoda žmonių psichikai“, – mano B.Kerbelytė.

Pasakos apie išmatas

Dviejų mažamečių vaikų mama Reda su vaikiškų knygelių tinkamumo problema mažyliams susiduria ne pirmą kartą.

„Buvo mano vaikams padovanoję tokią knygelę apie plaukiojančius kakučius, kažkokia šlykšti knyga, kad net nenorėjau skaityti vaikams, mes ją išmetėme“, – pasakojo klaipėdietė.

Ketindama skaityti lietuvišką „Eglę žalčių karalienę“, Reda dvejojo, ar vaikai neišsigąs. Mažyliams – dveji su puse ir penkeri metukai. Mamai ši pasaka pasirodė pernelyg žiauri.

„Prisiminiau save pačią vaikystėje. Tada tikrai į “Eglę žalčių karalienę„ nežiūrėjau kaip į kokį kriminalą. Suaugus, požiūris pasikeitė. Dabar skaitant lietuviškas pasakas pamenu tiek baisybių, tai ragana šuniukui kojytes išsukinėja, tai kažkas kažką valgo“, – prisiminė Reda.

Suaugusio žmogaus akims tai – baisu. Pasak Redos, vaiką nuo tokios informacijos norėtųsi saugoti.

Bet „Eglėje žalčių karalienėje“ vaikams pasirodė svarbesni kiti dalykai. Vyresniajam berniukui kilo klausimas, kodėl jūra raudona. Paaiškinus, kad čia nužudė žaltį ir tai jo kraujas, vaikas tai priėmė tarsi normaliai.

Pradėjus skaityti pasaką, įtampa vis augo. Pasak Redos, ji akies krašteliu stebėjo savo vaikus, ir vis galvojo, kurioje pasakos vietoje reikia sustoti.

„Paradoksalu, bet vaikams nužudymas nesukėlė didelių emocijų ar išgąsčio. Jiems baisiausia buvo, kodėl Eglė, vaikų mama, pavertė savo vaikus medžiais“, – prisiminė Reda.

Esą vaikams visai ne tie dalykai bauginantys, kurie yra baisūs suaugusiesiems.

Ką reiškia nužudymas?

Humanitarinių mokslų daktaras profesorius Rimantas Balsys tikino, kad pasakos yra žmogaus išminties ir pedagogikos istorija. Jei gyvenime su žiaurumais susiduriame, jie ir pasakose atspindėti.

„Šiandien gi mes labai dažnai pasaulį gražiname. Sakome, kad jis žymiai gražesnis, nei yra iš tikrųjų. Bet juk žmogus susiduria ir su ligomis, ir su mirtimi, ir su nelaimėmis. Net universitetuose apie tai faktiškai nekalbama, o pasakose apie tai kalbama“, – teigė R.Balsys.

Pastarojoje savo knygoje „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės“ B.Kerbelytė taip pat patvirtino, kad žiaurumai lietuviškose pasakose atspindi gyvenimą.

„Man leidykloje liepdavo: pataisykite pasakas, nes jos per žiaurios. Aš jiems sakydavau: gerai, bet jūs pirma pataisykite gyvenimą“, – teigė profesorė.

Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros lektorė Rūta Grumadaitė-Pabarčienė teigė, kad kartais nužudymas pasakoje reiškia kitką. Tačiau vaikams prieš miegą tikrai kai kurių pasakų skaityti negalima.

„Jeigu pasakos turi tai, kas, psichologų požiūriu, blogai veikia vaiko sąmonę, reikia įvertinti, kokio amžiaus vaikui tai skaityti“, – atkreipė dėmesį R.Grumadaitė-Pabarčienė.

Žagino miegančią karalaitę

Prinstono universiteto istorijos profesoriaus Roberto Darntono studijoje „Didžiosios kačių skerdynės“ analizuojamos prancūzų pasakos. Jose taip pat apstu siaubo elementų.

Profesorius savo studijoje pateikia ne vieną garsią pasaką, kuri šiurpina ir šiandien.

Pavyzdžiui, viename iš ankstyvųjų „Miegančiosios gražuolės“ variantų princas išgelbėtojas yra jau vedęs kitą moterį, bet jis prievartauja miegančią karalaitę ir ji neprabusdama pagimdo jam septynis vaikus. Galiausiai, žindomi kūdikiai panaikina užkeikimą, įkąsdami motinai į krūtį. Vėliau tuos nesantuokinius vaikus mėgina suėsti princo motina – žmogėdra.

Anot R.Darntono, originaliame „Mėlynbarzdyje“ pasakojama apie keisto vyro, jau turėjusio šešias žmonas, nuotaką, kuri neatsispiria pagundai ir atrakina uždraustas namų duris. Už durų ji aptinka buvusių žmonų lavonus.

Vienoje ankstyvųjų Pelenės ciklo pasakų herojė tampa tarnaite, kad sukliudytų savo tėvui prievarta ją vesti. Kitoje pasakoje pamotė bando įstumti Pelenę į krosnį, bet per klaidą sudegina vieną savo tikrųjų dukterų.

Tėvui – troškinys iš sūnaus

R.Darntonas tvirtina, kad prancūzų valstiečių pasakoje „Joniukas ir Grytutė“ herojaus suklaidintas žmogėdra perpjauna gerkles savo vaikams.

Pasakoje „Gražuolė ir pabaisa“ jaunikis ryja nuotakas vieną po kitos vestuvių lovoje. Dar žiauresnėje pasakoje „Trys šunys“ sesuo nužudo brolį, paslėpdama virbus jo vestuvių lovoje.

Visų nuožmiausia yra pasaka „Mano močia mane žudė, mano tėvas mane ėdė“. Ten motina sukapoja sūnų ir išverda lionietišką troškinį, o duktė juo vaišina tėvą.

„Taip einame nuo prievartavimo ir sodomijos iki kraujomaišos ir kanibalizmo. Nesistengdami pridengti pasakojimo simboliais, XVIII a. Prancūzijos pasakų sekėjai vaizduoja žiaurų ir atvirai brutalų pasaulį“, – savo studijoje rašė R.Darntonas.

Šiandien nežinia, ar tokiomis pasakomis buvo siekiama palinksminti suaugusiuosius, ar įbauginti vaikus. Tačiau kai kurios jų, pasiekusios mūsų dienas, įvardijamos kaip pasakos vaikams, nors jiems jos tikrai neturėtų būti skirtos.