Kas gali sieti antros kartos buhalterę su juvelyrika? Klaipėdos savivaldybės valdininkės Daivos Drungilaitės rankose paprasta saga virsta tikru meno kūriniu. Klaipėdietė savo hobiu stebina ne tik bičiules, jos kurtais papuošalais dabinasi ne viena žinoma uostamiesčio moteris.

Stebina dirbiniais

– O iš kur tas hobis kurti seges?

– Jis nėra senas. Tokiais rankdarbiais aš užsiimu trejus metus. Buvau lankiusi mozaikos kursus. Ji man labai patinka, taigi gimė mintis kurti tokias seges. Karoliukų vėrimas man nelabai "prie širdies", todėl konstruoju mozaikas.

– Toks užsiėmimas turėtų raminti.

– Taip, iš dalies todėl jį ir pasirinkau. Ieškojau relaksacinės veiklos. Aš juk nesu profesionalė, imuosi kūrybos tik tuomet, kai pati to noriu.

– Ar sulaukiate užsakymų iš bičiulių?

– Labai retai seges darau pagal užsakymą, – šis užsiėmimas nėra verslas, o pomėgis. Kuriu tai, ko nori mano siela. Net ir medžiagų spalvas renkuosi pagal nuotaiką. Ir nesusimąstau, ar parduočiau tuo metu kuriamą segę, nes mano yra kitas tikslas.

– Ar tai daug laiko reikalaujanti kūryba?

– Neskaičiuoju. Nors tai yra kruopštus darbas: reikia išsimatuoti brėžinį, susidėlioti detales, viską smulkiai apskaičiuoti, nepadaryti klaidos, nes kitaip segė nebus simetriška.

– Iš ko gaminate papuošalus?

– Man pačiai buvo atradimas, kad toks daiktas, kaip saga, gali pasitarnauti nuostabiems dalykams. Esu išvaikščiojusi visas uostamiesčio parduotuves ir jose suradau tikrai labai įdomių dalykų.

– Be segių dar ką nors kuriate?

– Taip, kai buvo dekupažo mada, gaminau viską – atvirukus, skryneles. Savo darbams naudoju net "Klaipėdos" laikraštį. Darbe turiu pakabą, kuri puošta laikraščio iškarpomis. O viskas prasidėjo nuo dovanų. Buvo Kalėdos, svarsčiau, ką galėčiau bičiuliams padovanoti. Prisėdau ir pagaminau dovanėles savo rankomis.

Savivaldybėje – paroda

– Kruopščios valdininkės rankose daug kas gali virsti meno kūriniais? Daug tokių, kaip jūs, kolegių Klaipėdos savivaldybėje?

– Yra tiek, kad dvejus metus iš eilės organizavome rankdarbių parodą. Vienos kepa, kitos siuvinėja, trečios atsinešė įspūdingų nėrinių. Juk moterys dažniausiai kokiais nors rankdarbiais domisi. Va, ir sunešė į parodą tai, kuo gali pasididžiuoti. Labai smagi popietė buvo, net gaila, kad nutrūko ši tradicija.

Skaičiai turi dainuoti

– Skaičiai jus lydi ne tik jūsų hobyje, bet ir pagrindinėje profesijoje? Kaip ją pasirinkote?

– Savo mamai būdama maža sakydavau, kad niekada nebūsiu buhaltere.

– O kodėl?

– Todėl, kad mano mama buvo buhalterė. Kai dar mokiausi mokykloje, teko pildyti anketą, kur norėsiu studijuoti. Parašiau, kad noriu tapti fotografe. Mokykloje kilo skandalas, buvo pasakyta, kad su savo sugebėjimais turiu stoti į bankininkystę. Na, išvažiavau aš į stojamuosius, bet kadangi atsivežiau tik savo žinias ir nieko daugiau, stojamųjų neišlaikiau. Gerai, kad stojamuosius tuo metu užbaiginėjo Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumas. Nunešiau dokumentus ten ir buvau priimta be konkurso.

– O kas atvedė į savivaldybę?

– Mano tėvai buvo paprasti žmonės, pažinčių neturėjome. Kai pabaigiau technikumą, darbui savivaldybėje mane rekomendavo dėstytoja. Tuo metu kaip tik vyko santvarkų perversmas, savivaldybė ieškojo naujų žmonių. Tai nutiko 1994 metais.

Naujos pareigos

– Esate senbuvė šioje darbovietėje?

– Kurį laiką buvau pabėgusi. Mane suviliojo verslas. Tačiau po kelerių metų sugrįžau. Pajaučiau, kad tame darbe nebejaučiu motyvacijos. Nors savotiškos patirties įgijau. Dirbti blogai aš negaliu, vadinasi, reikėjo ką nors keisti. Išėjau. Vėl sugrįžau į savivaldybę. Ir čia jau dirbu 12 metų, nuo 2002-ųjų.

– Kokia ta valdininkės duona – sunki ar lengva?

– Jame yra visko. Taip, toks darbas suteikia šiek tiek užtikrintumo. Tačiau jame daug atsakomybės. Negaliu pasakyti, kad tai labai sausas darbas, jis įdomus. Tarp mūsų, kolegių, yra toks posakis – mums patinka, kai skaičiai dainuoja. Taip sakome, kai viskas tvarkingai suskaičiuota, ir gauname patikimą atsakymą.

– Kiek laiko vadovaujate savivaldybės Biudžetinių įstaigų centralizuotos apskaitos skyriui?

– Greitai bus metai, kai einu šias pareigas. Pradėjau dirbti praėjusių metų lapkritį. Mūsų skyrius prižiūri ir tvarko biudžetinių įstaigų buhalteriją. O tokių įstaigų yra 119.

– Kokie šie metai jums buvo?

– Sudėtingi ir gana įtempti, teko daug ko mokytis. Juk tai iššūkis.

Nuo streso bėga dviračiu

– Kaip gelbėjatės nuo streso?

– Gamta ir dviratis. Anksčiau skaičiuodavau kilometrus, o dabar jau net nesuskaičiuoju, kiek kartų per vasarą nuvažiuoju iki Juodkrantės. Ant dviračio sėdu kone kiekvieną savaitgalį. Gamtoje pabūnu labai dažnai. Tai suteikia jėgų, išvalo galvą, nukreipia mintis.

– O kitų pomėgių yra?

– Klausau įvairios muzikos. Na, gal tik džiazo neklausau.

– Savivaldybėje garsiai pasakote, kad neklausote džiazo?

– Nebijau aš to pasakyti. Nesistengiu niekam įtikti, nesuprantu aš tokios muzikos. Tai yra ne man. Kai vyksta džiazo festivalis, aš išvažiuoju iš miesto. Nors nebėgu iš Klaipėdos, kai vyksta Jūros šventė. Man patinka šurmuliuojantis miestas. Tradiciškai lankausi mugėse, kurios rengiamos Jūros šventės metu.

– Ar turite šeimą?

– Mano šeima yra aš ir mano katinas. Kartais pagalvoju, kad viskas gyvenime yra nulemta. Kad ir kaip žmogus tikėtum, kad pats kuri ar darai įtaką tam savo gyvenimo vingiui, kartais likimas ima ir pakoreguoja viską. Aš taip pat gavau savo gyvenimo pamoką, kurią teko išmokti. Tą pačią sekundę, kai sužinojau, kad likimas davė ligą, susimąsčiau, už ką ją gavau. Kai žmogus daro ką blogai, likimas jį paguldo į ligos patalą, kad perkainotum, susimąstytum ir susidėliotum visas vertybes.

Išbandymas liga

– Susigrūmėte su šia liga?

– Prieš daugelį metų apie onkologinius susirgimus niekas nenorėjo kalbėti. Aplinkiniai iš karto nurašydavo tokį žmogų. Tačiau sakoma, kad su šia liga kovoti nereikia, ji tik dar gali tapti agresyvesnė. Reikia su ja išmokti gyventi.

– Įveikėte sėkmingai šį išbandymą?

– Du kartus. Tikiuosi, kad viskas, kas blogiausia, jau praeityje. Savo šeimai aš net dvejus metus nieko nepasakojau apie ligą. Pirmas apie ją sužinojo brolis, nes nebegalėjau nuslėpti. Pamenu, kaip mane gydęs gydytojas, pranešdamas apie ligą, neišlaikė įtampos ir pabėgo iš palatos. Teko pačiai nueiti į jo kabinetą, kad sužinočiau, kas gi manęs laukia. Aš spėju, kad ši liga užklupo mane dėl itin didelio streso. Taip sutapo, kad tuo metu buvo daug įvykių, kurie nieko gero nedavė.

– Palaikė aplinkiniai?

– Palaikyti reikia, bet ne per daug. Gailesčio negalima rodyti, žmogų tai žeidžia. Aš sau pasakiau, kad aš nesergu. O į gijimo procesą žiūrėjau kaip į darbą. Ir aš dirbau. Stengiausi neskaityti specializuotos literatūros ir neklaidžioti informacijos sraute. Kai tekdavo laiką leisti prie gydytojų kabinetų durų, išgirsdavau įvairiausių gydymo versijų, apie sudėtingiausias ligos komplikacijas. Dažnai  manęs paklausdavo, kokį netradicinį ligos gydymo būdą aš naudoju. Nusijuokdavau, kai sakydavo, kad padeda musmirė ar žolelės, rupūžių antpilai. Aš vis sakiau, kad pasitikiu tradicine medicina.

– Kokios dabar mintys aplanko, po tokių patirtų įvykių?

– Kaip anekdote apie Knysliuką. Vieną dieną Knysliukas susimąstė, kad rytojaus nėra. Laukia Knysliukas rytojaus, laukia, laukia. Užmiega, atsibunda, ogi rytojaus vėl nėra. Yra tik šiandien. Kur gi tas rytojus? Yra tik šiandien. Va, tuo ir gyvenu. Gal kas nors pagalvotų, kad lengva man taip sakyti, nes aš neturiu didelių užduočių. Neturiu vaikų, kuriais reikėtų rūpintis. Gyvenu šia diena. Iliuzijų ateičiai aš neturiu, turiu tik užduotis. Viena jų – darbas, kurį reikia padaryti gerai. Svarbu tik turėti atsvarą darbui, turėti tai, kas praskraidina dieną.

Vizitinė kortelė

Gimė 1973 m. kovo 23 d.
1991 m. baigė Kretingos pirmąją vidurinę.
1994 m. Klaipėdos savivaldybėje prasidėjo profesinė karjera.
1997 m. persikraustė į Klaipėdą.
1997–2002 m. darbas privačioje įmonėje.
2002 m. – didelių gyvenimo išbandymų pradžia.
2004 m. Kaune įgijo finansų ir ekonomikos magistro laipsnį.
2008 m. – svarbios asmeninės pažinties metai.
2011 m. atrado kūrybą.
2012 m. – įgyvendinta ilgametė svajonė – dailės mokyklos lankymas.