Atmosfera slėgė

Pokalbį su keliautoju vedė karybos istorikas, Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Vytautas Jokubauskas.

A.Mockus neseniai grįžo iš antrosios savo kelionės po karo niokojamą Ukrainą. Abu kartus lankėsi Kijeve.

Iš ten jis evakavo ukrainiečius, taip pat nugabeno humanitarinės pagalbos. Šį sekmadienį, balandžio 10-ąją, su keliais draugais vyras ir vėl planuoja iškeliauti, šį kartą į Charkovo miestą.

Renginyje A.Mockus kalbėjo iš savo asmeninės patirties, dalijosi įspūdžiais apie ten gyvenančius ir kasdien siaubą patiriančius žmones.

"Kai pagalvoji, Kijeve gyvena galbūt tiek pat žmonių, kiek Lietuvoje, bet gyventojų jame nėra. Vienas kitas vedžioja šunį prie savo laiptinės. Atmosfera – slegianti. Pasižiūrėjus į žmonių veidus, tokią šypseną išvysite labai retai. Žmonės – pilkais veidais, labai jautriai į viską reaguojantys", – kalbėjo keliautojas.

Tačiau visi iki vieno, net ir vaikai, savo šalį nusiteikę apginti.

"Niekada nenorėčiau būti priešininkų vietoje. Man sunkiai suvokiama, ką priešui veikti tarp taip aršiai ginti savo šalį nusiteikusių vietos gyventojų – nuo gatvės kiemsargio iki krovėjo ar net vaikų. Okupantui ten atmosfera pati nepalankiausia. Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų bent sakęs, kad rusai – išvaduotojų armija, daranti teisingą darbą. Atėjo vaduoti ką nuo ko?" – svarstė A.Mockus.

Sulaikė policija

Pirmoji jo kelionė į Ukrainą vyko motociklu. Tąkart, bendradarbiaujant su lietuvių savanoriais ir ukrainiečių kariais, į Lietuvą pavyko atsivežti 16 žmonių, daugiausia – moterų ir vaikų.

Keliautojo įamžintose fotografijose atsispindėjo tikroji karo kasdienybė – tuščios gatvės per komendanto valandas, susprogdinti daugiabučiai, ukrainiečių kariai, laikantys ginklus, sutrikę ir išsigandę civiliai gyventojai.

"Komendanto valandą griežtai uždrausta judėti. Jeigu neturite rimtos palydos arba slaptažodžio, tampate potencialiais įtariamaisiais. Diversantai – žmonės, kurie atrodo kaip paprasti piliečiai, bet turi kažkokią užduotį, pavyzdžiui, susprogdinti elektrinę ar taikius gyventojus. Ukrainos armijos ir vietos gynėjų užduotis – gaudyti ir naikinti tokias grupes", – paaiškino keliautojas.

Komendanto valandos gali trukti net kelias paras. Vieną kartą per komendanto valandą filmuojant telefonu įvyko konfliktas tarp A.Mockų lydinčios grupės ir asmens, prisistačiusio apsaugininku. Jis ėmė klausinėti, kodėl filmuojama.

Po kelių minučių atvažiavo policija ir A.Mockų sulaikė. Aiškinimasis truko dvi su puse valandos. Suvažiavo tam tikrų institucijų vadai. Laimei, viskas pasibaigė sėkmingai ir jį paleido.

Karas – žmogžudystės menas

Renginio Pilies muziejaus Konferencijų salėje metu Klaipėdoje dabar gyvenantis Irpinės gyventojas Aleksejus Poliakovas paprašė žodžio. Vyras jaudinosi sakydamas padėkos Lietuvos žmonėms žodžius. Jis patvirtino, kad A.Mockaus užfiksuoti vaizdai – skaudi šių dienų ukrainiečių gyvenimo realybė.

"Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kare nėra teisybės, sąžinės ir garbės. Tai žmogžudystės menas, paverstas absoliutu", – sakė A.Poliakovas.

Paklaustas, kaip reikia kalbėti su Rusijos valstybinės propagandos paveiktais žmonėmis, kad jie patikėtų, jog šis karas – neteisingas, vyras akimirką pagalvojo ir išsakė skaudžią tiesą.

"Tai, ką aš pats išgyvenau ir mačiau, labai sunku suvokti normalios psichikos žmogui. Galbūt jie patikėtų vaiku. Mano devynerių dukra iki šiol bijo garsesnio trinktelėjimo. Kai išeina į kiemą pažaisti, pirmiausia apsižiūri, kur būtų saugiausia slėptis, kad nežūtų nuo kulkos ar sprogusios bombos. Galbūt vaiko žodžiais sakoma tiesa pasiektų tokių žmonių sąmonę. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kare nėra teisybės, sąžinės ir garbės. Tai žmogžudystės menas, paverstas absoliutu. Kare nesvarbu, kas tu, kokia tavo odos spalva, kiek tau metų, nesvarbi lytis. Aš buvau tokioje vietoje, kur kas 15 sekundžių kas nors sprogsta – iš lėktuvų metamos bombos, artilerijos sviediniai, minos", – apie savo patirtį kalbėjo A.Poliakovas.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kare nėra teisybės, sąžinės ir garbės. Tai žmogžudystės menas, paverstas absoliutu.

Iki šiol sapnuoja košmarus

A.Poliakovo šeima iš namų pabėgo kovo 1-ąją, vyras dar kurį laiką savanoriavo Bučoje.

Kai tapo aišku, kad likti neįmanoma, Aleksejus porą kartų bandė išvažiuoti iš miesto savo mašina. Abu kartus pateko į "gradų" apšaudymą. Tada jis grįžo namo, paliko automobilį, pasiėmė tik pačius būtiniausius daiktus ir iš Irpinės išėjo pėsčias.

"Kol sėdėjome savo namo rūsyje, jautėmės bent iš dalies saugūs. Bet kai susiruošiau išvažiuoti ir pamačiau, kaip atrodo miestas, nustėrau. Net nesinori apie tai kalbėti: tai buvo bendra laidų, medžių, stiklo, šaudmenų skeveldrų, kūnų dalių masė. Tada galvoje buvo vienintelė mintis – bėgti. Paaiškėjo, kad neįgalius vaikus auginančių šeimų vyrus išleis iš šalies, pasinaudojome galimybe išvykti. Mano žmona – lietuvė, klaipėdietė. Iki šiol naktimis ji verkia, o dukra sapnuoja košmarus", – neslėpė jaudulio A.Poliakovas.