Šv.Velykų išvakarėse kunigas, vienuolis pranciškonas, visuomenės veikėjas Sigitas Benediktas Jurčys kalba apie ėjimą į kunigystę, jo gyvenimą pakeitusius autoritetus, mokėjimą gyventi bei jausti pilnatvę ir viltį. Velykinis brolio Benedikto palinkėjimas verčia susimąstyti, kodėl gyvename ir kuo vertingi esame.

Atgaivina Bažnyčios autoritetą

– Broli Benediktai, ar tai, kad naujai išrinktas popiežius, kaip ir jūs, yra vienuolis, ką nors reiškia jūsų brolijai bei asmeniškai jums?

– Būtų galima ilgai, nenuobodžiai kalbėti apie tai, kas bendra tarp šv. Pranciškaus Asyžiečio ir popiežiaus Pranciškaus. Išrinktasis popiežius yra vienuolis jėzuitas. Šią vienuoliją įsteigė Ignacas Lojola (1491–1556), kuriam šv. Pranciškaus Asyžiečio radikalus evangelinis gyvenimas, išpuoštas šventumo spindesiu, tapo pagrindiniu motyvu atsiduoti Dievo ir artimo tarnystei. Tačiau tebūnie tai mūsų povelykinis pokalbis.

– Nors pasaulis dar tik bando pažinti naująjį popiežių, gal jau įžvelgėte kokių bruožų, kurie jį išskiria iš kitų Bažnyčios hierarchų?

– Man labai patinka popiežiaus Benedikto balso tembras. Jo tariami žodžiai ir sakiniai nėra akademiniai, sakyčiau, jie yra labiau bibliniai, įtaigūs. Jis prašo mūsų maldos. Sako esąs nusidėjėlis, kaip ir mes visi. Popiežius Pranciškus reanimuoja Bažnyčios autoritetą savo tyru, nuolankiu ir nuoširdžiu evangeliniu gyvenimu, kur nėra nei vietos, nei erdvės autoritarizmui. Mūsų pasauliui, kaip niekada anksčiau, reikalingas autoritetas, be kurio mes nepripažinsime, nepriimsime, negerbsime vertybinių idėjų ir darbų.

Tebejaučia tėvą Stanislovą

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo pasirinkimą tapti vienuoliu?

– Mano pašaukimą kunigystei ir vienuolystei brandino daug įvairių žmonių. Vienus jų pažinojau asmeniškai, kitus – netiesiogiai, žiūrėdamas į paveikslus, skaitydamas knygas ar besiklausydamas muzikos. Negaliu nepaminėti ir pasninkų Neringos kopose ar kopimo į Kaukazo, Pamyro ir Tian Šanio kalnų viršūnes. Žinoma, šiame kelyje teko patirti persekiojimų, paniekinimų, bėdų. Kaukazo kalnuose susipažinau su Gruzijos ortodoksų bažnyčios atsiskyrėliais, kurie mano atmintyje išlieka didžiavyriais. Teko drauge su jais daug melstis, skaityti, pasninkauti, medituoti, atprasti nuo grynai pasaulietiškų įpročių. Iš jų gavau knygų apie šventųjų gyvenimus Rusijoje, norėjosi išbandyti panašaus gyvenimo.

– Gal buvo koks ypatingas žmogus, padėjęs jums apsispręsti?

– Tėvas Stanislovas Dobrovolskis mane „patepė“ pranciškoniška charizma. Jam esu ypač dėkingas. Tėvas Stanislovas buvo mano mokytojas, o aš stengiausi būti jo geriausiu mokiniu. Ir dabar jį jaučiu medituodamas, skaitydamas knygas, naktį besimelsdamas bažnyčioje, švęsdamas mišias, dirbdamas, gerdamas arbatą.

– Ar jums pačiam yra kada tekę atlikti misionieriaus vaidmenį?

– Man atmintyje išliko buvimas ne tiek kalnuose, kiek žmonėse. Prisimenu, kaip kartą Pamyro kalnuose aplink mane susėdo brigada tadžikų piemenų, kuriems kalbėjau apie Dievą, nors jokios teologinio diskurso patirties neturėjau. Dar daugiau, jie paprašė mane pamokyti, kaip reikia kreiptis į Dievą. Visam gyvenimui ši diena išliks įsimintina. Spontaniškai teko versti į rusų kalbą maldos „Tėve mūsų“ žodžius. Tada ir pats pirmą kartą išgirdau Jėzaus išmokytą maldą rusiškai. Grįžęs į namus tėvams papasakojau apie savo susitikimus su katalikais Tadžikijos kišlakuose ir jiems atvėriau savo apsisprendimą studijuoti Kauno kunigų seminarijoje.

Intelektas neatneša laimės

– Ar tai, kokius darbus atliekate būdamas vienuolis, leido pajusti jums gyvenimo pilnatvę? Ar jaučiatės atliekantis savo gyvenimo misiją?

– Gyvenime esu labai pragmatiškas. Tokiu būti mane išmokė Evangelija, Šventasis Raštas. Evangelijoje pagal Matą, skyriuje apie nuodėmes prieš Šventąją Dvasią užrašyti Jėzaus žodžiai: „Medis pažįstamas iš vaisių. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų“. Kiekvieną kartą, kai man tenka ką nors daryti, į pagalbą ateina patys geriausi ir talentingiausi žmonės. Dabar labai džiaugiuosi naująja Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčia, Šv. Pranciškaus onkologijos informacijos ir meno terapijos dienos centru. Kiek nemiegotų naktų, kiek maldų, kiek pasninkų, kiek susirinkimų, kiek kelionių teko patirti. Ar tai leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę? Taip nemanau. Kartais aplink mane susirenka rimti intelektualai, kurie, atrodytų, žino viską, o gyventi nemoka, yra viduje nelaimingi, pilni depresijų. Į pamaldas ateina senutė, baigusi vos šešias klases, tačiau ji moka gyventi, į gyvenimą išleido šešis laimingus vaikus. Jos Archimedo taškas – amžinybė, širdies ir sielos harmonija. Tik toks žmogus jaučia gyvenimo pilnatvę.

– Kas labiausiai jus – vienuolį – džiugina ir liūdina kasdienybėje?

– Kaip brolį mane labiausiai džiugina klaipėdiečiai, su kuriais kuriu Vilties miestą. Mano kasdienė malda prasideda padėka Dievui: ačiū už auštančią dieną, už naują galimybę šiandien dar arčiau tavęs būti, švytėti tarnyste artimui. Ačiū už kiekvieną šiandien sutiktąjį, už miesto vadovus, už jūrinį Vilties miestą. Ačiū tau, Dieve, už Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčios fundatorius Zitą ir Martiną Gusiatinus, už vienuolyno geradarius, be jų pagalbos mes ilgam pasiliktume benamiais šitame mieste. Už Vilties bėgimą, kuriame praėjusiais metais dalyvavo daugiau kaip 5 tūkstančiai švytinčių sielų. O kasdienybėje liūdina tai, kad pernai 18 tūkstančių Lietuvos gyventojų išgirdo turintys vėžio stigmą. Ir vėl meldžiu Dievą laiminti mano bičiulius, juos pamaloninti kūrybos potencialu, kad šiemet gegužės 19 dieną 14 valandą į „Vilties bėgimą“ Klaipėdos gatvėmis atvyktų tiek dalyvių, kad kiekvienam susirgusiam bėgtų vilties savanoris.

Velykos – ne šokolado kiaušinyje

– Patarkite, kaip pajusti Velykų dvasią tiems, kurie tik teoriškai laiko save katalikais arba yra nereligingi.

– Suvalgę šokoladinį kiaušinį, Velykų dvasios nei pajusime, nei užuosime. Velykos yra krikščionio tikėjimo slėpinys, Dievo ir jo vaikų meilės dialogo apreiškimas. Velykų dvasia gyvena kiekvienas, kuris drauge su apaštalu Pauliumi gali pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“. Tokio žmogaus gyvenimas virsta kasdienėmis velykomis, nuolatiniu perėjimu iš mirties į gyvenimą iki paskutiniųjų velykų, kai ir mes su Jėzumi ir kaip Jėzus iš šio pasaulio iškeliausime pas savo dangiškąjį Tėvą.

– Ką kiekvienas mūsų turėtume nuveikti prieš Velykas ir Velykų šventės metu?

– O ką gi aš nuveikiau? Pasninkavau, meldžiausi, meditavau, lankiau ligonius, laidojau mirusiuosius, sakiau pamokslus, moksleiviams ir mokytojams kalbėjau apie pilietiškumą ir Vilties bėgimą, apie solidarumo būtinybę su sergančiais onkologinėmis ligomis, sportuoju. Beje, tą patį aš dariau ir prieš Kalėdas. Tą patį darysiu ir rytoj. Kitais žodžiais tariant, mes turime būti dėl kito žmogaus išlikimo kiekvieną dieną ir naktį. Asmeniškai tikiu, kad amžinasis gyvenimas nėra tai, kas manęs laukia po kūno mirties. Jis yra čia ir dabar. Mano laikas ir gyvenamoji vieta – tai susitikimo Dieve man skirtas laikas ir vieta. Tam geriausią progą ir galimybę turiu čia ir dabar. To aprašyti neįmanoma, nes tai gyvenimas be gerų darbų sąrašo. Kiekvienas geras darbas, motyvuotas laimingo pomirtinio gyvenimo viltimi, mano galva, neturi moralinės vertės.

– Koks jūsų velykinis palinkėjimas?

– Mes turime naujai atrasti savo tapatumą. Žmogus yra ir dvasinė būtybė. Tai, kas amžina, – nėra gyvenimas po mirties. Žmogus, praktikuojantis dvasinį gyvenimą duotame laike ir pasiekęs antgamtinį būvį, neišnyksta. Miršta, į pelenus pavirsta tik jo regimas kūnas, tačiau žmogaus siela pasilieka tame antgamtiniame buvime. Jo siela tęsia savo išmintingos širdies būtį palaimintųjų gyvenime. Labai svarbu pasidavusius vilionei „atgal į gamtą“ žmones grąžinti į pilietinę visuomenę. Siūlau kelią: nuo „būti“ iki „būti su kitu ir dėl kito išlikimo“. Pirmeivis tarp filosofų Jean-Jacques Rousseau, prabilęs apie grįžimą į gamtą, prie savo natūralios prigimties, nes tai vienintelis kelias į laimę, nepasakė svarbaus dalyko, kad gamtoje išlieka ir viešpatauja stipriausieji. Žmogus, sugrįžęs į gamtą, tapo agresyvus, atsiskyręs, liūdnas ir nuobodus. Tik peržengę gamtos dėsnius, mes pradedame gyventi antgamtinį gyvenimą jau „čia ir dabar“, o ne po savo fizinės kūno mirties. Buvimas dėl kito išlikimo, paties silpniausio išlikimo, yra dangaus malonė, dėka kurios mes esame pasiaukojantys, kūrybingi, gimdantys. To iš visos širdies ir linkiu.

Vizitinė kortelė

1952 m. gruodžio 18 d. gimė Klaipėdoje.

1984 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu.

Nuo 1986 m. pranciškonas.

1984–1989 m. vykdė misijas Dušanbėje, Šv. Juozapo katalikų parapijos klebonas.

1990–1992 m. studijavo dogminę teologiją Popiežiškajame Šv. Antano universitete Romoje.

1992–1997 m. apaštalinio nuncijaus Lietuvai, Latvijai ir Estijai sekretorius.

1997–2008 Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolas, Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas, Lietuvos vyrų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkas.

Jo iniciatyva Klaipėdoje inicijuotas „Vilties bėgimas“, kurio tikslas – surinkti lėšų Šv. Pranciškaus onkologinio centro Klaipėdoje statyboms.

2003 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

2013 m. gavo Klaipėdos miesto apdovanojimą už metų darbą.