Iš laikraščio straipsnio sužinoję apie jos bėdą, keli žmonės jau atsiliepė siūlydamiesi priimti pensininkę į savo namus. Jau aišku, kad šiai garbaus amžiaus klaipėdietei neteks nakvoti po balkonais.

Pasiūlė vyrui darbą

Klaipėdoje nuskambėjo ir jautri vieno vyro istorija.

Senamiestyje jis droviai prašydavo pinigų arba maisto. Tąkart pinigų jam davusi moteris prisiminė, kaip susipažino su šiuo žmogumi.

Greitai įkišau jam į saują dešimt eurų ir apsikabinau. Pradėjome verkti kartu.

"Sustabdžiau mašiną ir supratau, kad turiu grįžti ir kažkaip jam padėti. Negaliu, širdis plyšo matant tokį vaizdą. Žmogus, pirmą kartą gavęs išmaldos, verkė. Pribėgau. Jis sutriko, buvo nejauku, kad pamačiau jį verkiantį. Greitai įkišau jam į saują dešimt eurų ir apsikabinau. Pradėjome verkti kartu. Bandžiau jį raminti, paklausti: "Kodėl?" Staiga supratau – žmogui nutiko nelaimė, neteko kairės rankos pirštų", – patyrimais tada dalijosi jauna klaipėdietė.

Pasirodo, vyras dirbo mokesčių nemokančioje įmonėje, iš aukštai krisdamas jis prarado kairės rankos pirštus, buvo verčiamas sumokėti baudą už tai, kad nelegaliai dirbo.

Ne vienerius metus užtruko ir gauti neįgalumo dokumentus, o be jų darbo birža jo neregistravo.

Tuo metu vyras neturėjo jokių pajamų, todėl, kad ir labai drovėdamasis, ėmėsi duoneliauti. Jį slėgė skolos už elektrą, todėl labiausiai norėjo ne išmaldos, o gauti darbą.

Kai ši žinia pasiekė klaipėdiečius, vyras sulaukė daugybės skambučių.

Žmonės siūlėsi ne tik sušelpti nelaimėlį, bet ir rado jam darbo, o viena šeima pasiūlė ir pastogę.

Vyras išvažiavo gyventi į Dituvą, kur už orų atlygį prižiūrėjo sodo sklypą ir namelį.

Ne teisti, o padėti

35-erių klaipėdietė Tereza Filičeva yra viena iš būrio žmonių, kuri neliko abejinga S.Širvytės likimui. Tačiau ši senolė – ne vienintelė, kuriai padėti ėmėsi jauna moteris.

Dar vieną itin garbaus amžiaus sunkiai vaikštančią moterį ji lanko namuose. Moteriai nueiti į parduotuvę parsinešti maisto – sunkiai įveikiama užduotis.

T.Filičeva įsitikinusi, kad pagalba šiai ir kitiems panašaus likimo žmonėms – joks didvyriškumas.

"Labai gerai, kad M.Andrijanovas paskelbė apie Stefaniją. Jai padėti panoro žmonės iš visos Klaipėdos. Tai nerealių žmonių būrys, tapome tikri draugai. Dabar žinau: jei atsitiktų bėda, tikrai nepražūčiau, gyvename tarp puikių žmonių", – kalbėjo moteris.

Ji atviravo, kad padėti žmonėms įpratino mama, ji žiemą neretai užsuka į nakvynės namus, kur žmonėms trūksta drabužių, maisto.

Ne teisti, o pagelbėti pasiryžusios moterys sulaukia ir padėkos žodžių. T.Filičeva tikino pažįstanti daugybę žmonių, kurie niekam nesigirdami kasdien padeda vargstantiesiems.

"Jei matai žmogų, kuriam reikalinga pagalba ir nusisuki nuo jo, darai nuodėmę. Svarbus požiūris į tai, ką darai. Pas tokius žmones kaip S.Širvytė nereikia eiti dirbti varginančio darbo, reikia bandyti jaustis jos draugu. S.Širvytės namai netrukus blizgės, tai jau akivaizdu, bet šiai moteriai reikia bendravimo, didžiausia jos problema – vienatvė. Kiti vargstantys žmonės turi kitų bėdų. Nepraeiti pro šalį, kai žmogus tavęs prašo pagalbos, ir neskubėti teisti, bandyti tiesiog padėti nelaukiant už tai jokio atlygio – tai žmogiška ir paprasta", – teigė M.Andrijanovas.