Apie darbą

Darbas yra didelė mano gyvenimo dalis, kupinas ne tik rūpesčių. Esu labai laiminga jį dirbdama. Nes kasdien per tai aš augu, tobulėju. Darbas teikia didelį pasitenkinimą, nes galiu padėti kitiems. Mane labai džiugina, kad galiu pagerinti vaikučių, kurie serga lėtinėmis, nepagydomomis ar progresuojančiomis ligomis, gyvenimo kokybę. Būnu laiminga, kai matau besišypsančias mamas ir tėčius, kurie augina tokius vaikus. Džiugina, kad mums įstaigoje pavyko sukurti saugią, patikimą, atliepiančią šeimos poreikius aplinką. Smagu, kad pavyko sutelkti vieningą komandą šiam darbui, kuri geba atsiliepti į kiekvienos šeimos ir kiekvieno vaiko poreikius. Ir visa tai mūsų darbuotojai daro su meile, nes be meilės tokių rezultatų, kuriuos šiandien turime, nebūtume pasiekę. Daugelis mamų ir tėčių ne taip seniai sakydavo, kad tai yra jų likimo kryžius, gyvenimo našta, dabar jau, gaudami pagalbą – atokvėpio paslaugą, jie pradeda suprasti, kad jų gyvenimas gali būti ir kitoks. Kad ta našta ir tuo kryžiumi, kuris duotas turbūt iš aukščiau, jie gali dalytis ir su kitais. Kada jie pakliuvę į mūsų bendruomenę pajunta saugumą, išgirstame labai daug šiltų padėkos žodžių, kurie man ir darbuotojams yra pats didžiausias įvertinimas už mūsų darbą, stimulas toliau plėstis, augti ir džiaugtis tuo. Taigi darbas yra mano gyvenimo misija – padėti kitiems. Šis darbas, kaip turbūt ir bet kuris kitas, be meilės būtų neįmanomas. Labai daug širdies ir empatijos reikia skirti ir darbuotojams, komandai, kad jie priimtų tą misiją taip pat nuoširdžiai. Priešingu atveju, žmonės labai greitai pajustų šaltumą, abejingumą. O tokių dalykų pas mus būti tiesiog negali. Be šio darbo, esu dar ir Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ narė. Šalia visų veiklų pernai Klaipėdos Rotary akademijoje tapau mentore, tai irgi teikia didžiulį džiaugsmą, nes jaučiu, kad noriu padėti žmonėms, dalintis asmenine ir profesine patirtimi.

Apie šeimą

Nepaisant labai įtempto darbo grafiko ir kitų veiklų, šeimai randu laiko, nes tai pats didžiausias gyvenimo turtas ir lobis, kurį pavyko sukurti, puoselėti. Artimiesiems stengiuosi rasti laiko visada, nes buvimas kartu, skanios vakarienės, pietūs, bendravimas yra dalykai, kurie stiprina ir įkvepia. Mano šeima – žmonės, į kuriuos bet kada galiu atsiremti, kurie mane girdi, supranta ir niekada nepriekaištauja dėl to, kad per mažai jiems skiriu laiko. Jie myli mane ir supranta tai, ką ir dėl ko darau. Už tai esu labai dėkinga savo šeimai.

Apie pomėgius

Pomėgių turiu nemažai, nes jei neprasiblaškyčiau, būtų labai sudėtinga. Protas kas rytą turi būti apsivalęs ir švarus. Vasarą mėgstu kapstytis gėlyne, itin patinka rožės. Grįžusi iš darbo, apeinu savo rožyną, pasidžiaugiu kiekvienu žiedu. Mėgstu skaityti knygas, mėgstu keliauti, važinėti dviračiu, vaikštinėti pėsčiomis, mėgstu bendrauti su artimaisiais ir draugais prie kavos ar arbatos puodelio. Labai vertinu kiekvieną žmogų, draugą, svečią.

Apie Klaipėdą

Esu klaipėdietė, čia gimiau, užaugau ir gyvenu. Klaipėda yra ne tik uostamiestis, bet ir mano pačios šeimos uostas. Visa mano šeima yra čia, tik viena mano dukra nutekėjo į Kauną. Klaipėda yra miestas, kurį labai myliu, branginu ir be kurio savęs neįsivaizduoju. Kiekviena gatvė, kiekvienas kampelis yra išvaikščiotas, čia pilna malonių prisiminimų. Kartais pagalvoju, kaip norėčiau, kad miestas keistųsi, taptų dar gražesnis ir pritrauktų kuo daugiau žmonių. Būna momentų, kai pajuntu, kad miestas yra tuštokas, čia per mažai gyvybės. Bet tikiu, kad ilgainiui viskas keisis ir Klaipėda taps patrauklesnė ir čia kursis daugiau žmonių, tikiu, kad mieste atsiras daugiau veiklų, švenčių ir norėsis čia atvažiuoti, būti, gyventi. Manyčiau, kad Klaipėda vis gražėja, ir tai yra smagu.

Gyvenimo kredo

Gyvenimo kredo – niekada nesakyk niekada.

Apie „Metų klaipėdietę“

Į „Metų klaipėdietės“ konkursą buvau pakliuvusi ir 2015 metais. Kai pirmą sykį buvau pasiūlyta į šitą gražų konkursą, buvau labai sutrikusi ir jaučiau, kad man čia dalyvauti dar per anksti, kad dar nesu nuveikusi tiek daug gražių darbų, lyginant su kitomis pretendentėmis. Tąkart labai džiaugiausi už Aldoną Kerpytę. O šiandien po tų devynerių metų jaučiuosi jau tvirčiau, nors, žinoma, visada galvoju, kad galėčiau dar daugiau ir dar prasmingesnių darbų nuveikti. Šiandien, po 12 metų, kuriuos vadovauju įstaigai, jaučiu, kad padaryta jau gerokai daugiau. Labai džiugu, kad žmonės pastebėjo mūsų darbą, mūsų pastangas. Mes tiesiog sukamės kasdienybėje ir nebematome, kad darome kažką išskirtinio. Ir kai kažkas iš šalies pasako, kad mes tiek daug padarėme, kad mums pavyko, labai džiugina. Bet turiu dar daug minčių, kaip viską tobulinti, kad tik šeimos Klaipėdoje, auginančios ypatingus vaikus, būtų laimingesnės ir jaustų visavertį gyvenimą, galėtų gyventi kokybiškai.