Šventei – juoda salė

„Juodi teatro metai. Pradedam iš naujo!“ – taip buvo pavadintas virtualus renginys Kultūros fabrike profesinei Teatro dienai paminėti. Nieko pompastiško – tik galimybė pasidžiaugti pagaliau juodai perdažyta teatro sale. Suvieniję jėgas Kultūros fabriko rezidentai karantiną bei priverstinę pauzę išnaudojo pokyčiams – daugiafunkcinę salę pavertė tokia, kokios reikia būtent jiems.

„Juoda salė – dovana teatralams. Scenos menui reikalinga būtent juoda spalva“, – paaiškino Kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabrikas“ vadovė Raimonda Masalskienė.

Klaipėda ID administruoja ir teikia paslaugas mažiausiai 200 kūrybinių atstovų dvejuose kūrybiniuose inkubatoriuose: „Kultūros fabrike“ ir Pilies dirbtuvėse, kur kuria ir veikia įvairių sričių kūrybininkai. Pati didžiausia – scenos menų atstovų bendruomenė, telkianti beveik 60 teatro ir šokio profesionalų. Jų gretas papildo į trumpalaikes rezidentūras atvykstantys scenos menininkai ir trupės.

Pernai atliktas kūrybinių industrijų (KI) sektoriaus situacijos tyrimas Klaipėdos mieste parodė, kad pagal įmonių skaičių scenos pastatymų veikla užima antrąją vietą tarp pagrindinių KI krypčių mieste.

Pauzė – didžiulis išbandymas

„Karantino metu menininkų kūryba nesustojo: kuriami nauji produktai, scenos pastatymai. Pasirodo, ne tik praradom, bet kažką ir atradom, – pasakojo R.Masalskienė. – Pandemija mus nuskriaudė du kartus: kaip įvairių renginių organizatoriai netekome klientų ir pajamų, o mūsų teatrų rezidentai štai jau metai nemato žiūrovų“.

Kultūros fabriko vadovė apgailestauja, kad nors meno ir kultūros sektorius yra svarbus ekonominės veiklos komponentas, kartais vis dar tenka tai įrodinėti.

Permainos: priverstinė pauzė paskatino juodai perdažyti salę. (KF archyvo ir Domo Rimeikos nuotr.)

Nesenai Lietuvoje atliktame menininkų socialinės ir kūrybinės būklės tyrime nustatyti faktai ir tendencijos būdingos ir Klaipėdos menininkams. Pavyzdžiui, didžioji dalis menininkų nėra susiję ilgalaikėmis darbo sutartimis su valstybinėmis ar nevalstybinėmis kultūros organizacijomis (daugiau kaip 70 proc. jų dirba su individualios veiklos pažymomis), tačiau jie nuolat bendradarbiauja su kitais menininkais per projektus.

Tyrimas teigia, kad savivaldybės dažniausiai neturi vieningos intervencinės politikos menininkų kūrybinei, socialinei ir ekonominei būklei gerinti. Tačiau smagu, kad uostamiesčio menininkai minėtame tyrime teigiamai įvertino Klaipėdos savivaldybės intervencijas – net 81,46 proc. Klaipėdos menininkų mano, kad savivaldybės kultūros finansavimas gerina jų būklę. Kultūros projektų finansavimas 2019 metais labiausiai augo Klaipėdoje ir Kaune.

Pasak R.Masalskienės, nežiūrint to, nepriklausomai kuriantys menininkai (šiai kategorijai priklauso visi Kultūros fabriko rezidentai) savo darbo sąlygų kūrimu ir erdve kūrybai turi rūpintis patys. Todėl priverstinė pandeminė pauzė nevyriausybinėms, nebiudžetinėms kultūros organizacijoms yra didžiulis išbandymas.

„Europos kultūros ir kūrybinių industrijų bei turizmo ir paslaugų sektoriai nukentėjo labiausiai ir jau rengiamos ES gairės siekiant kuo spartesnio ir greitesnio šių sektorių atsigavimo. Labai tikimės ir mes „pradėti iš naujo“ – su naujomis mintimis, vizijomis, partnerystėmis ir pagrįstais lūkesčiais“, – viliasi Kultūros fabriko vadovė, taip paaiškindama ir profesinės Teatro dienos renginio pavadinimą.

Premjera be žiūrovų

Kokie praėjusieji metai buvo po Kultūros fabriko stogu besiglaudžiantiems scenos meno atstovams? Pašnekovai neslepia: juodos spalvos būta daug, bet būtent ji kartais geriausiai inspiruoja kūrybą.

Vieni iš Kultūros fabriko rezidentų – Klaipėdos jaunimo teatras – vos prieš kelias dienas pristatė spektaklio premjerą. Deja, dešimtmetį planuotas projektas su Europoje garsiu vengrų režisieriumi Arpadu Šilingu ir kviestiniais aktoriais parodytas tuščioje salėje.

Baimintasi, kad ši premjera, kuriai ruoštasi kelerius metus, gali išvis neišvysti dienos šviesos, bet teatralams pavyko išlaviruoti tarp karantino pauzių. Žiūrovai šį spektaklį galės pamatyti, kai tik leis sąlygos.

„Pirmą kartą mūsų teatro istorijoje turėjome tokią prabangą – užsidarius dirbti su vienu režisieriumi ir nesiblaškyti. Anksčiau daug laiko atimdavo spektakliai, edukacinės programos, gastrolės ir panašiai. Dabar savo potencialą nukreipiame į kūrybą: pastatę vieną spektaklį, puolame prie kito“, – sakė Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Tomas Jankauskas.

„Nemaištaujame. Tiesiog dirbame ir laukiame, nors situacija sudėtinga visiems. Dar kenčiame ir su viltimi laukiame, kad viskas susitvarkys“, – kolegai antrino Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, režisierius ir pedagogas Paulius Pinigis.

Teatralai pripažįsta, kad nors praėjusieji metai nebuvo lengvi, stengiasi išlikti pozityvūs. Jie pasidžiaugė neatimta galimybe repetuoti.

„Tragedija būtų, jei ir šito negalėtume daryti. Menininkai geba apeiti bet kokius suvaržymus, o pyktį transformuoti į kūrybą. Karantinas padovanojo ir naujų temų spektakliams: vienatvės, buvimo dviese, šeimoje“, – pasakojo P.Pinigis.

Ką gali šokio ištreniruoti raumenys?

Šeiko šokio teatro vadovės ir choreografės Agnijos Šeiko manymu, nors karantino leteną pajuto visi, labiausiai ji prispaudė kultūros, švietimo ir sporto atstovus. Nemažą pajamų dalį sudaro gastrolės, tad netekus galimybės žiūrovams rodyti spektaklius, teatras gerokai nukentėjo finansiškai, ir ne tik.

Laikotarpis be žiūrovų sunkiausias šokėjams, pasiekusiems geriausią savo formą, tačiau karantinas stipriai kerta ir per taip trumpą jų karjerą.

„Šokis – specifinis žanras. Šokėjai pasižymi lankstumu ir tiesiogine, ir mentaline prasme. Karantino sąlygomis, kai niekada nesi tikras dėl savo išgyvenamumo, dirbame nuo teatro įkūrimo, jau beveik 15 metų. Mūsų raumenys stipriai ištreniruoti įvairiomis prasmėmis: randame įvairiausių būdų, kaip prisitaikyti, ieškoti naujų formų, kaip išgyventi“, – A.Šeiko pripažįsta, kad karantinas ne tik atėmė, bet ir dovanojo naujų galimybių.

Šį sugebėjimą pastebėjo ir meno kritikai, pripažinę, kad šokėjai geriausiai sugebėjo prisitaikyti prie pandemijos sąlygų.

Planai – iki 2023-ųjų

A.Šeiko pasidžiaugė sėkmingu Lietuvos televizijos projektu, kur miestai bei jų architektūra buvo pristatomi per šokį. Pasak jos, ši galimybė padėjo išsaugoti ryšį su auditorija ir išlikti gyviems ištuštėjusiame mieste.

Praėjusią vasarą, atlaisvinus karantiną, šokio teatras savo veiklą koncentravo į spektaklių rodymą lauke, taip pat daugiau dėmesio skiria šokių filmai, kurie teatro kūrybinėje veikloje atsirado dar prieš pandemiją. Keli nufilmuoti šokio spektakliai laukia, kada juos gyvai galės išvysti žiūrovai. Edukacinės programos nuotoliniu būdu jaunimui leido pamatyti šokėjų darbo virtuvę bei užkulisius net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose.

„Kartais atrodo, kad dabar dirbame net daugiau nei prieš karantiną. Atsirado daug papildomų darbų, idėjų generavimo. Nė dienos nebuvo, kad sėdėtume ir lauktume. Turime kelis veiklos variantus iki 2023 metų, priklausomai nuo pandemijos sąlygų“, – aktyvumu tryško A.Šeiko.

Pasak šokio teatro vadovės, pandemija suveikė ir kaip susivienijimo katalizatorius. Visos nevyriausybinės organizacijos atsidūrė panašiose sąlygose, tad atsitraukus nuo darbų imta labiau rūpintis savo situacija ir dalyvauti įvairiuose valdžios pasitarimuose dėl paramos, taip pat su ministerijomis tariamasi, kaip būtų galima saugiai dirbti, jei pandemija taptų kasdienybės dalimi.

„Labai stipriai peržiūrėjome darbo organizavimo metodus: kaip sustiprinti darbuotojų psichologinę savijautą, neprarasti motyvacijos. Organizacinių reikalų aptarimas nuotoliniu būdu tarptautiniuose projektuose padeda sutaupyti laiko, pinigų ir rūpintis ekologija, nes mažiau keliaujame ir skraidome lėktuvais“, – atradimais per pandemiją dalijosi A.Šeiko.

Ieškojo naujų formų

Pasak „Taško teatro“ aktorės bei režisierės Livijos Krivickaitės, Klaipėdoje reziduojančiam „Taško teatrui“ šie dveji karantininiai metai buvo pilni dvejopų jausmų – kūrybinis darbas tarsi nesustojo, tačiau nežinomybė, kada vėl bus galima prisikviesti pilnas žiūrovų sales, visgi paliko žymių trupės nuotaikos, motyvacijos ir kantrybės atžvilgiu.

„Metai buvo vingiuoti, pilni iššūkių, tačiau nebuvo vien juodi. Tiesiog turėjome susitaikyti su naujomis pasaulio taisyklėmis, – kolegei antrino „Taško teatro“ aktorė Karolina Kuzborska. – Karantino metu ieškojome galimybės, kaip tęsti spektaklių sklaidą virtualioje erdvėje, tačiau visi mūsų spektakliai pasirodė neatsiejami nuo gyvo susitikimo su žiūrovu. Tuomet bandėme palaikyti ryšį su žiūrovais sukurdami internetinę akciją „Alio? Teatras skambina!“.

Teatrui reikšmingiausias buvo vasaros ir rudens laikotarpis – spėta sukurti V.Masalskio režisuotą muzikinę komediją „Amerika pirtyje“.

Pasiilgę scenos aktoriai džiaugiasi spėję parodyti keletą spektaklių rudenį bei pradėję repetuoti naujus darbus: kuriamą vaikišką spektaklį „Miško internetas“ (rež. Loreta Vaskova), spektaklius „Būti“ (rež. Livija Krivickaitė) ir „Svirplių kalva“ (rež. Marius Pažereckas).

„Tačiau neilgai džiaugiamės šiais procesais, dabar iš naujo laukiame nežinioje. Pasibaigus karantino suvaržymams, tęsime pradėtus darbus:

teatralizuotas ekskursijas „Pasivaikščiojimai Klaipėdoje“, rodysime spektaklių premjeras, toliau kursime naują muzikinį spektaklį, kurio įkvėpimo šaltinis – pasaulio sukūrimo mitai“, – ateities planais dalijosi K.Kuzborska. Nepaisant situacijos, L.Krivickaitė pasidžiaugė, kad karantinas atvėrė galimybę susikoncentruoti į vieną tikslą – spektaklio statymą.

„Šiemet tikimės išleisti monospektaklio „Būti“ premjerą. Šis spektaklis yra visiškas dviejų karantinų rezultatas, todėl yra apgalvotas, išjaustas, numylėtas. Spektaklis nepatogia, tačiau labai reikalinga tema – nagrinėja neplanuoto nėštumo ir jo sukeliamų padarinių reiškinius. Po spektaklio ketinama rengti socialinę parodą, kurios metu žiūrovai galės apžiūrėti menines fotografijas bei susipažinti su tikromis, Lietuvoje gyvenančių žmonių, susidūrusių su šiuo reiškiniu, istorijomis“, – pasakojo L.Krivickaitė.

Po Kultūros fabriko stogu vietos randa ir jaunieji menininkų „daigai“ – šokių mokyklos „Coda“ mergaitės, pasirinkusios baletą. Nemaža dalis jų vėliau išvažiuoja mokytis į Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje ir tampa profesionaliomis balerinoms.

Skaudina dvigubi standartai

Ne vienas kalbintas menininkas pripažino, kad jaučiasi nuskriaustas dėl nevienodų karantino sąlygų. Jiems esą tenka daugiau suvaržymų nei prekybininkams.

„Teatro dienai norėjome organizuoti renginį lauke, išlaikant visus atstumus, naudojant dezinfekcines priemones, tačiau leidimo negavome. Tą pačią dieną eidama pro prekybos centrą mačiau, kaip ten būriuojasi žmonės. Mane labai stebina šiuo metu akivaizdūs dvigubi karantino standartai: scenos menų veikla draudžiama, tačiau prekybos centruose dažnai matau būrius žmonių. Jei būtų mano valia, suvaržyčiau būriavimąsi prekybos centruose“, – apmaudo neslėpė „Taško teatro“ aktorė K.Kuzborska.

A.Šeiko taip pat įsitikinusi, kad kamerinių renginių žiūrovams suteikus apsaugos priemones, pasirūpinus tinkamu kėdžių išdėstymu, patalpų vėdinimu, išankstine registracija ir bilietų įsigijimu galima reguliuoti žmonių srautus ir sudaryti saugesnę aplinką nei prekybos centruose.

Persirgę ar paskiepyti žmonės taip pat galėtų gyventi normalesnį gyvenimą.