Per neilgą laiką jam pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų – įkūrė nuosavą verslą ir drąsiai vadina Klaipėdą savo sėkmės uostu. "Pradėjau nuo paties žemiausio laiptelio, todėl karjeros kilimas teikė didelį malonumą", – atviravo pašnekovas. Dabar jis mielai dalijasi savo sėkme su kitais – yra dosnus bibliotekoms, knygų leidybai, teatrinei veiklai, kultūriniams festivaliams ir konkursams.

Šachmatai – nuo kalinių

– Ko gero, viena pirmųjų jūsų iniciatyvų – gyventojams padovanotos krepšinio aikštelės.

– Į šią akciją, kuri tęsėsi apie 5–7 metus, įtraukėme daugybę žmonių, net ir kalinius iš Pravieniškių pataisos namų. Atsidėkodami jie padovanojo man rankų darbo iš medžio išdrožinėtus šachmatus, kurie ir dabar puošia mano darbo stalą. Klaipėdoje sutvarkėme apleistas ir įrengėme naujas žaidimo vietas parkuose, prie mokyklų, daugiabučių, bendruomenių susibūrimo vietose. Iniciatyva įgijo dvejopą reikšmę. Labai svarbu, kad jaunimas turėtų kuo užsiimti laisvalaikiu, kita vertus, tai skatina bendruomeniškumą. Pirmoji krepšinio aikštelė atsirado Klaipėdos skulptūrų parke, tada žmonės ėmė prašyti, kad sutvarkytume ir jų daugiabučių kiemuose. Drauge su dienraščiais paskleidėme žinią, jog padarysime tai, jei gyventojai per tris mėnesius surinks po šimtą parašų. Pavadinome iniciatyvą Auksinio rudens akcija. Gera prisiminti, kaip įrengus keturias aikšteles Miško kvartale linksminosi didelė bendruomenė. Su valgiais, dainomis ir šokiais. Pasibaigus renginiui, keli vaikai sako: "Po šventės surinksime šiukšles, jei padovanosite mums kamuolių". Buvo gražu žiūrėti, kaip jie vieningai susitelkė bendram tikslui.

– Vadinasi, projektas pasitvirtino su kaupu?

– Taip, išlaikėme laiko egzaminą. Iš pradžių buvo neramu, nes dauguma iki tol vykusių iniciatyvų už vyriausybės pinigus dažniausiai nepasiteisindavo. Patys žmonės suniokodavo, aplaužydavo įrenginius. Gali daryti daug gerų darbų, bet jeigu bendruomenė to nepriims, viskas nueis perniek. Džiugu, kad mūsų sutvarkytose krepšinio lauko aikštelėse neįvyko nė vieno incidento. Supratome, kad esame teisingame kelyje, pradėjome keliauti po Lietuvą, rengti įvairius renginius. Į juos susirinkdavo tūkstančiai žmonių, o šventės tęsdavosi po penkias ir daugiau valandų.

– Kodėl tai darėte?

– Noras atėjo iš vidaus, tai jokiu būdu nebuvo pareiga. Ir pačius gyventojus privertėme patikėti, kad esame savo gatvės, savo kiemo ir miesto šeimininkai. Norint ką nors pakeisti, reikia tai daryti savo pavyzdžiu. Džiugu, kad idėja užsikrėtė ir kiti, tarkime, nemažus pinigus uždirbantys krepšininkai. Sudarę pelningas sutartis su komandomis, jie grįžta į savo gimtinę ir džiugina vaikus gražiais darbais. Galbūt krepšinio aikštelės neužaugins olimpinių čempionų, tačiau tai – pirmieji žingsniai užimtumo skatinimo link. Pats žaidimas mums buvo tik pretekstas įrodyti, kad gajūs visuomenėje stereotipai, esą jaunuoliai tik griauna ir jiems nieko nereikia, yra neteisingi.

Už studentišką krepšinį

– Pats niekada neketinote savo ateities sieti su krepšiniu?

– Lietuvoje visi kažkokiu būdu esame susiję su krepšiniu. Pats intensyviai žaidžiau ir net norėjau tapti žaidėju ar treneriu, bet gyvenimas pasisuko kita linkme. Tai – komandinė sporto šaka, todėl labai svarbu, kur gyveni. Stengiausi treniruotis miestelio, kuriame augau, mokykloje. Tačiau norint pažaisti krepšinį, iš pradžių tekdavo nubėgti 10 ir daugiau kilometrų. Kaip dabar pamenu, po tokios mankštos veidas tapdavo druskuotas nuo prakaito. Dabar bėgimas yra madingas, o tada tai neatrodė taip žavingai. Bet visos šios pamokos vėliau labai pravertė gyvenime. Išugdė valią, ištvermę, pasitikėjimą, kantrybę. Baigęs universitetą atvykau į uostamiestį, pradėjau daryti karjerą ir nebebuvo laiko grįžti prie senų prisiminimų. Bet svajonė liko viduje.

– Turite net ir savo krepšinio klubą "Time team".

– Buvo laikai, kai su savo klubu dalyvaudavome miesto pirmenybėse, taip pat prisidėjau prie Lietuvos studentų krepšinio veiklos, tapau lygos prezidentu, kurį laiką buvau Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentas. Ir dabar esu vykdomajame komitete. Šiuo metu sprendžiame gana jautrų klausimą. Vedamos derybos tarp Eurolygos vadovų ir pasaulio krepšinio federacijos, netrukus turi būti priimti sprendimai dėl Lietuvos rinktinės dalyvavimo Europos čempionate. Palaikydami savo komandą visais būdais stengiamės, kad ji neprarastų tokios galimybės.

– O kurią Lietuvos krepšinio komandą palaikote?

– Dauguma mūsų kartos žmonių užaugo su "Žalgiriu", kuris simbolizavo nepriklausomybę, lietuvybę. Kaip Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentas, labai palaikau studentišką krepšinį, šiemet komandos išties gerai pasirodė. Džiaugiuosi jų sėkme. Tarp jų – ir Klaipėdos universiteto žaidėjai, kurie pakliuvo į pusfinalį ir galbūt net kovos dėl pirmos vietos. Pasaulinėje universiadoje mūsų šalies studentai buvo iškovoję aukso medalių, yra daugkartiniai Europos čempionai. Manau, šie pasiekimai nemažai prisideda ir prie jaunosios kartos krepšininkų emigracijos mažėjimo. Lietuvoje sudarytos geros sąlygos vienu metu mokytis ir siekti sporto aukštumų.

Rems jaunąjį talentą

– Daug dėmesio skiriate kultūrai, ypač – bibliotekoms. Kodėl jums tai svarbu?

– Būdamas verslininkas aš galiu sau leisti finansiškai prisidėti prie kultūros puoselėjimo. Ir ne tik materialai, bet patarimais. Todėl gauti Metų mecenato ženklą buvo netikėtai malonu. Vis dėlto svarbiausia – ne nominacijos ir apdovanojimai. Viską gyvenime stengiuosi daryti nuoširdžiai, kad tai netaptų prievarta.