Lietuvos kino priešaušryje, dar praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, buvo įkurtos kelios artistų mokyklos, parengta dešimtys diplomuotų kino aktorių, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai nė per sieksnį nepakilo link Vakarų standartų.

Pirmieji lietuviški bandymai

Iš grandiozinių anuomečių sumanymų liko šnipštas, pavyko pastatyti vos kelis kuklius filmus, nors kino žvaigždės sindromu užsikrėtė ne vienas.

1925 m. vasarį Kaune įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, tada ir prasidėjo kino aktorių rengimo bumas. Aktoriai ar artistai tais laikais buvo vadinami ir vaidilomis, nuo žodžio "vaidinti". Tačiau ši sąvoka neprigijo.

Vis dėlto daugelio jų profesinis spindesys buvo per menkas ir anais laikais, kad garsas apie juos išliktų iki šių dienų. Todėl lietuviškų kino "žvaigždžių" vardai ir veidai šiandien – užmarštyje.

Tačiau kino verslas Lietuvoje įsisuko. Pirmoji radosi bendrovė "Lietfilm", jai įkandin pasirodė "Filmos" mokykla. Pradėjo veikti filmų gamybos bendrovė "Akis".

XX amžiaus trečiame dešimtmetyje pasirodė keli trumpametražiai filmai: "Rūpestingas tėvas", "Filmos" mokyklos auklėtinio Stasio Narijausko ir jo kolegos iš "Akies" studijos Petro Malinausko "Sužieduotinis per prievartą".

Tai – nesudėtingo siužeto kūrinys apie turtuolį, kuris priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai. Kad būtų kaip ir to meto Holivudo vesternuose, kūrinėlis paįvairintas gaudynėmis miesto gatvėse.

O štai lietuviškas filmas "Kareivis – Lietuvos gynėjas" (operatorius Feognijus Dunajevas) kažkuo lyg ir primena "Šaunųjį kareivį Šveiką". Nežinia, kokių tikslų siekė autoriai, tačiau iš komiškų siužeto situacijų matyti, kad kariuomenė net iš puskvailio gali išugdyti tikrą vyrą.
Nors lietuviški kino "produktai" ir nebuvo išliekamąją vertę turintys meno šedevrai, vis tiek apmaudu, kad dauguma šių juostų iki šių dienų neišliko.

Honoraras – pusė kg saldainių

1931 m. spalį Lietuvos kultūrinį gyvenimą sudrebino pirmojo pilnametražio lietuviško filmo "Onytė ir Jonelis" arba "Nelįsk, kur nereikia" premjera.

Tai – komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Dienraštyje "Lietuvos aidas" dar prieš premjerą pristatytas siužetas:

"Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Vanda Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. Išvykus kartą ponams, juodu apsirengia ponios ir pono rūbais ir eina "pafrantuoti". Tačiau Jonelis kažkur taip sutepa gydytojo rūbus dažais, kad net juokas žiūrėti, ir užmiršta juos išvalyti. Vėliau gydytojas tatai pamato ir supranta, kas įvyko. Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsiveda ir laimingai gyvena. Kaip matyti iš šio trumpo siužeto turinio, filma "Onytė ir Jonelis" yra natūralistiniame komiškame fone. Moralinis filmos postulatas: nebėkime iš kaimo miestan! Filma – 4 paveikslų. Filmos demonstravimas tęsis valandą su viršum." (Kalba netaisyta – A.D.)

Pasakojama, kad pažiūrėjęs "Onytę ir Jonelį" garsusis tenoras Kipras Petrauskas tarė: "Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek."

O aktorė V.Lietuvaitytė po daugelio metų prisiminė jai didžiausią įspūdį padariusį legendinio dainininko gestą:
"Aš taip apsidžiaugiau – man pats K.Petrauskas pabučiavo ranką."

Moteris dar pridūrė, kad tai jai buvęs brangesnis įvertinimas negu honoraras, gautas už bemaž pusmetį trukusį filmavimą – pusė kilogramo saldainių.