Ir Laikrodžių muziejaus metus skaičiuoja laikas

Besididžiuojanti savo istorijos išskirtinumu Klaipėda garsi ir originaliais muziejais. Uostamiestis puikuojasi ir vienu unikaliausių Šiaurės Europoje Laikrodžių muziejumi. Retas žino, kad idėja steigti jį gimė beveik atsitiktinai, prie taurės putojančio gėrimo.

Pradžią davė paroda

Šią vasarą Lietuvos dailės muziejaus padalinys Laikrodžių muziejus minės įkūrimo 40-metį.

Pirmąja užuomina apie tikimybę sukurti tokį muziejų galima laikyti dar 1978 metais Paveikslų galerijoje surengtą pirmąją Lietuvoje senovinių laikrodžių parodą.

Prisimindamas ją, ilgametis ir iki šiol vienintelis jos vadovas Romualdas Martinkus pasakojo, kad šio muziejaus atsiradimą lėmė beveik atsitiktinumas.

„Beveik“ todėl, kad kolekcininkų išsaugoti senieji laikrodžiai niekaip neatspindėjo miesto raidos ar istorinių lūžių, ką stengtasi daryti kitomis ekspozicijomis. Paroda labiau bylojo apie žmones, kurie suprato meninę laikrodžių vertę, norą dalintis šiuo grožiu su klaipėdiečiais.

Tai buvo metas, kurį klaipėdiečiai prisimena kaip Alfonso Žalio laikotarpį. Sovietmetį tyrinėjantys istorikai neretai pažymi, kad Klaipėdos veidas ėmė keistis, kai miesto Vykdomojo komiteto pirmininku tapo A. Žalys.

Tada šis postas prilygo miesto mero pareigoms, o toks asmuo turėjo milžinišką galią.

A. Žalys ėmėsi Klaipėdoje diegti ir auginti kultūrą, jo idėja buvo kviesti į uostamiestį mokslininkus, architektus, dailininkus, muzikus, aktorius, rašytojus.

Pasiūlė savo kolekciją

R. Martinkus pasakojo, kad idėja organizuoti šią parodą kilo Vytautui Jakelaičiui. Jis 1975–1987 metais buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) Klaipėdos fakultetų prorektorius.

Dalį savo gausios laikrodžių kolekcijos V. Jakelaitis pažadėjo depozito teisėmis perduoti visuomenei. Ėmęsis įgyvendinti šią idėją, Lietuvos dailės muziejus ir surengė senųjų laikrodžių parodą.

V. Jakelaitis jai pateikė 20 savo kolekcijos laikrodžių, dar aštuoni papuošė parodą iš kompozitoriaus, dirigento Vytauto Juozapaičio, keturi – iš Dionyzo Varkalio, trys – iš Stasio Gadeikio, kiti – iš Liudo Mažūno ir kitų laikrodžių kolekcininkų rinkinių.

Klaipėdos paveikslų galerijoje (dabar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija) surengta senovinių laikrodžių paroda susilaukė didžiulio lankytojų susidomėjimo, žmonės plūdo pažiūrėti prabangių, sovietinėje buityje nematytų laikrodžių.

Parodoje eksponuota ir nemažai jų iš Lietuvos dailės muziejaus fondų bei Klaipėdos kraštotyros muziejaus (dabar Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) rinkinių.

Po metų paroda buvo atnaujinta ir papildyta iš Dailės muziejaus fondų.

Pradžia: apie 1986 metus Laikrodžių muziejuje vykusį koncertą stebėjo direktorius R. Martinkus (kairėje), šalia jo – darbuotojas Alvydas Klimas ir būrys lankytojų. Laikrodžių muziejaus archyvo nuotr.

Idėją aplaistė gėrimu

Neįtikėtinas lankytojų susidomėjimas paroda įkvėpė idėją Klaipėdoje įkurti naują Lietuvos dailės muziejaus skyrių, vėliau jis ir išaugo į atskirą Laikrodžių muziejų.

Išliko V. Jakelaičio prisiminimai, publikuoti Lietuvos muziejų asociacijos leistame leidinyje „Santara“. 1998 metais išspausdintas straipsnis vadinosi „Apgaulinga muziejų tyla“.

„Ir štai tų pačių 1978 metų liepos 14 dieną ta paroda buvo atidaryta vienoje nedidelėje salėje. Susirinko daug žiūrovų, mat pasiilgę kažko naujo, įdomesnio. Atėjo ir miesto vadovai, daug klausinėjo ir žavėjosi. Paskui suėjome į tarnybinį kambarį, o čia jau guli ant stalo atsiliepimų knyga, reikia pirmo įrašo. Bet mes pradedame kitaip.

– Ką gi, – sakome – gerbiamieji miesto vadovai, gal padarome Klaipėdoje Laikrodžių muziejų. Duokite rūmus, o mes atiduosime savo rinkinius. Be to, dar daug galima surinkti, ir muziejų fonduose yra labai gerų eksponatų, kurių niekas nemato.

Jie susižvalgo, paskui Alfonsas Žalys sako:

– Geras dalykas, tik, ava, tų rūmų...

Bet aiškiai matyti, kad jiems patiko šita mintis, jie jau ima tartis – gal Pionierių rūmus iškelti, o pastatą atiduoti muziejui. Būtų kaip tik. Tą labai gražų rūmą XIX amžiuje pastatydino anglų pirklys Muteris, paskui čia buvo Lietuvos žemės ūkio bankas. Pionierių rūmams galima pritaikyti išsilaisvinusį mokyklos pastatą.

Kaip visuomet, prie gerų idėjų tuoj atsiranda R. Budrys. Jis greitai iššauna šampano butelį ir pripildo taures:

– Už muziejų!

O pirmam įrašui mes su juo sukuriame tokį tekstą: „1978 m. liepos 14 d., 15 val., atidaryta Klaipėdos galerijos laikrodžių paroda. Ji turėtų pavirsti, o tiksliau – išaugti iki atskiro muziejaus. Dėl tokio reikšmingo, labai svarbaus ir gražaus muziejaus verta padirbėti. Ant ko ir pažadame padėti visas spėkas.“

Pasirašome visi – ir kolekcininkai, muziejininkai, ir miesto vadovai. Dar keli neabejingi liudininkai. Tas įrašas gal šiek tiek lengvabūdiškas, visus tada buvo pagavęs geras ūpas. Tame lape yra ir dėmelė – tai to tauraus gėrimo lašas sutvirtino šitą aktą.“

Tikėjosi rasti lobį

Po metų A. Žalio iniciatyva kuriamam Laikrodžių muziejui įsikurti buvo paskirti tada M. Gorkio gatvės (dabar Liepų g. 12) XIX a. pastatyti statiniai, kuriuose iki tol veikė Pionierių namai.

Gyvenime nutinka labai keistų dalykų.

Būta noro priskirti ir 10-uoju numeriu pažymėtą pastatą, bet vėliau šios minties atsisakyta.

Ruošiant pagrindinį pastatą muziejui reikėjo sustiprinti pamatus.

Statybų metu paaiškėjo, jog dalis cokolinių patalpų užpiltos žemėmis. Atkasdami jas darbininkai tikėjosi rasti šioje vietoje anksčiau veikusių bankų lobių. Rūsius iškasė kareiviai išminuotojai, bet nieko nerado, taip baigėsi muziejaus aukso karštligė.

Tik vėliau, šalia muziejaus pastato statant atramines sieneles, buvo atkasti didžiuliai išsprogdinti banko seifai.

Būsimo muziejaus darbuotojai turėjo susivokti, kaip jį kurs, nes jokios metodinės medžiagos, patarimo ar pamokymo nebuvo iš kur gauti.

Visą laiko matavimo prietaisų genezę jiems teko kurti patiems. Tik tada, kai jie baigė šį darbą, gavo knygų, kurios patvirtino, kad kurdami šią sistemą klaipėdiečiai nenuklydo nuo tiesos.

Romualdas Martinkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Nenorėjo važiuoti į Telšius

R. Martinkaus atėjimas į kuriamą muziejų taip pat vertas atskiro pasakojimo, pasirodo, ir čia būta atsitiktinumo.

1979 m. vasarą, apgynęs diplominį darbą ir tapęs diplomuotu dizaineriu, Vilniaus dailės instituto (VDI) aktų salėje laukė savo eilės, kaip tuo metu buvo įprasta, paskyrimui į konkrečią darbo vietą.

„Man buvo numatytas darbas VDI Klaipėdos katedroje (dabar VDA Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra). Norėjau grįžti į savo gimtąjį miestą arti tuo metu dar visai naujų dizaino dirvonų. O ir sąlygos Klaipėdoje buvo geros. Čia gyveno tėvai. Buvau vedęs, turėjau mažą dukrelę, tikėjomės, kad turėsime kur apsigyventi. Mano tėvai buvo tautodailininkai – juvelyras ir audėja. Jie turėjo dirbtuves, įrankių – tik kurk ir dirbk... Bet instituto vadovų planai kažkodėl pasikeitė. Rektorius Vincentas Gečas nustebino, pareikšdamas, kad turėsiu važiuoti į Telšius dėstyti taikomosios dailės technikumą. Pagalvojau, į kokius Telšius? Pareikalavau „laisvo diplomo“, kad galėčiau pats pasirinkti darbo vietą Klaipėdoje. Tačiau tuo metu tai buvo nonsensas“, – prisiminė R. Martinkus.

Tada iš VDI salėje pasigirdo tuomečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Prano Gudyno ir pavaduotojo mokslui Romualdo Budrio balsai. Jie šūktelėjo klausdami, ar vaikinas norėtų dirbti naujai kuriamame Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje.

Vėliau R. Budrys jam pasakojo, kad ieškodami kandidato būsimojo Laikrodžių muziejaus sukūrimui koordinuoti, jie jau buvo aptarę R. Martinkaus kandidatūrą su tuomečiu VDI Dizaino katedros vedėju Feliksu Daukantu. Šis studentą apibūdino kaip gabų, bet užsispyrusį ir net kaprizingą.

R. Martinkus neabejodamas sutiko imtis siūlomo darbo, bet tada nė nenutuokė, kokie iššūkiai laukia.

„Gyvenime nutinka labai keistų dalykų. Kai 1969 metais stojau į Klaipėdos vaikų dailės mokyklą (dabar Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla), stojamieji egzaminai vyko to meto Pionierių namų pirmojo aukšto salėse. Tuomet dar vaikėzas negalėjau net įsivaizduoti, kad šiame pastate praleisiu didžiąją savo gyvenimo dalį, kad po keliolikos metų ten grįšiu ir tai bus mano darbo vieta. Kai pradėjau dirbti, svarsčiau – po penkerių ar šešerių metų sukursime muziejų. Bet ir po 40 metų jį vis dar kuriame“, – pasakojo R. Martinkus.

Laukia didelės permainos

Muziejus naujai sutvarkytuose istoriniuose pastatuose lankytojams duris atvėrė 1984 metais. Todėl oficialiai jo gyvavimas skaičiuojamas nuo šios datos.

R. Martinkus tikino, kad darbas muziejuje buvo ir yra ne tiek sunkus, kiek įdomus.

„Pati tema – laikas ir jo skaičiavimas yra labai įdomi. Laikas – neapibrėžtas ir begalinis, tai man dar vis įdomu ir verčia ieškoti  atsakymo. Intensyviausiai dirbome tuos penkerius metus nuo 1979 iki 1984-ųjų, kol sukūrėme muziejų. Dviem žodžiais visą sunku papasakoti, bet prisimenu tą laiką ne kaip kančią, o kaip įdomų ir labai kūrybingą laiką“, – kalbėjo ilgametis laikrodžių muziejaus vadovas.

Panašu, kad visai greitai senasis muziejaus pastatas turės trumpai atsisveikinti su lankytojais, jis bus ruošiamas atnaujinimui. Gali būti, kad dalis ekspozicijos iškeliaus į Vilnių, kitą galbūt bus galima apžiūrėti P. Domšaičio galerijoje.

Atsinaujinęs muziejus taps ne tik vieta, kur galima pamatyti, kaip įdomiai ir skirtingai žmonės skaičiavo laiką. Ši vieta taps moderniu kultūros centru.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Diooonyyyzas...:)

Diooonyyyzas...:) portretas
Gaila kad išėjo..Labai jo senamiestyje trūksta..kartu su juo kalvė irgi numirė..

Vilma

Vilma portretas
Buvo labai įdomu paskaityti. Ačiū!
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių