Pirmoji santuoka traumavo

Šią vasarą jubiliejinės Jūros šventės metu televizijos žurnalistai kalbino gatvėje sutiktą gerai nusiteikusią ponią Ireną.

Ryški, plačiai besišypsanti, kalbanti su lengvu amerikietišku akcentu elegantiška moteris nustebino teigdama, jog Lietuva – geriausia šalis, o būti čia jai – didžiausia laimė.

Iš tiesų ir čia, Lietuvoje, ir JAV šiai moteriai teko patirti ir prabangos, ir meilės, ir didžiulių nusivylimų.

„Norėčiau pagyventi dar porą metų, sulaukti 80-mečio, pasidžiaugti bendravimu su sūnumi ir martele, pasigrožėti Lietuvos gamta. Nuo jaunumės esu aktyvi, todėl ir dabar noriu būti tarp žmonių, dalyvauti susibūrimuose, dainuoti, skaityti, keliauti. Galėčiau dar ir dirbti, bet, manau, kad jau gana. Nenoriu gręžiotis į praeitį, galvoti apie patirtas skriaudas“, – atvirai kalbėjo Irena.

Iš Telšių kilusi, užaugusi gausioje septynių vaikų šeimoje Irena anksti ištekėjo už išvaizdaus plungiškio, susilaukė sūnaus, bet nebuvo laiminga.

Sutuoktinis pasidavė pagundoms, mat buvo muzikantas, neretai grįždavo išgėręs. Po to, kai vyras trečią kartą ją smarkiai sumušė, Irena paliko jam butą ir išvažiavo su vaiku kurti naujo, saugaus gyvenimo į kitą miestą.

Santuoką lėmė meilė

Didžiąja savo gyvenimo meile Irena vadina antrąjį savo sutuoktinį Eugenijų Valeškevičių. Prisimindama jį moteris prisipažino, kad jai pačiai pažintis ir bendras gyvenimas atrodė kaip muilo operos siužetas.

Nepriklausomybės priešaušryje Irena gyveno Nidoje ir dirbo draudimo įstaigos padalinio vadove.

Nežinia, kada Eugenijus ją pamatė pirmą kartą. Kai jie susitiko bene 1989 metais, buvo aišku, kad šis vyras yra ryžtingai nusiteikęs užkariauti gražios, linksmos moters širdį.

Jųdviejų meilė gimė Nidoje, E. Valeškevičius ten lankėsi Ūkio banko, kurio prezidentu buvo, reikalais. Irena tada turėjo draugą karinio povandeninio laivo kapitoną. Jis buvo ne lietuvis, bet padorus ir geras žmogus.

Staiga užsimezgusi meilė Eugenijui netrukus išlindo į viešumą, grįžęs pas mylimąją apie tai sužinojo ir kapitonas. Irena nebandė suktis iš padėties, pasakė, kad santykius su juo nutraukia, nes sutiko sau skirtąjį.

„Eugenijus buvo išsiskyręs, jis papasakojo savo šeimos istoriją. Mūsų draugystė buvo kupina romantikos. Vieną savaitgalį jis atvažiuodavo pas mane su dovanomis, kitą aš nulėkdavau pas jį. Taip vienas kitą lankėme metus. Po metų vieną dieną be didelių iškilmių Klaipėdos santuokų rūmuose mudu su Eugenijumi pasižadėjome vienas kitam, taip tapome vyru ir žmona. O dar po pusmečio Nidos bažnyčioje mus sutuokė kunigas, kuris vėliau metė kunigystę ir sukūrė šeimą. Tuo metu mano vyras buvo prezidentas Ūkio banko, kuris sparčiai vystėsi“, – prisiminimais dalijosi Irena.

Kelionės: dar būdami susituokę Irena ir Eugenijus lankėsi JAV. I. Valeškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Parvežė lagaminą dolerių

Moteris pasakojo, kad pora galiausiai nusprendė gyventi drauge, Kaune jie sumanė vietoje seno tėvų namelio pasistatyti naują, modernų namą ir įsirengti jį pagal savo skonį.

Irena pati ėmėsi kurti interjerą, puošė naujuosius namus pačios dar iki vedybų įsigytais meno kūriniais ir gražiais daiktais.

Kol vyko statybos, jiedu gyveno nuomojamame bute, kurio pusė buvo paversta banko vadovų būstine. Irena tuo metu dirbo prekybos įmonės vadovo pavaduotoja, ji prisipažino nenorėjusi vadovaujamo posto.

Irena prisimena, kad sutuoktinis su reikalais dažnai važinėjo į Maskvą, drauge jie lankėsi ir JAV, bendravo su turtingais bei įtakingais žmonėmis.

„Buvau įsisukusi į darbus, rūpinausi namo statyba. Kartą nuvažiavau į oro uostą pasitikti vyro, grįžtančio iš Maskvos. Jis parsivežė pilną lagaminą dolerių, pats man apie tai pasakė. Mačiau, kaip tą lagaminą jis padavė savo pavaldiniams, jie taip pat atvažiavo į oro uostą. Tada pas mus viešėjo kažkoks rusas, vakarojome sode, kur buvo ir pirtis. Nežinau, kas taip paveikė, bet tą patį vakarą Eugenijų ištiko insultas. Ligoninėje lankiau jį ir aš, ir pirmoji žmona“, – prisiminimais dalijosi Irena.

Suprato, kad tapo taikiniu

Būtent tuo metu moteris pajuto, kad kažkas bando ją nuvaryti į kapus.

Kartą grįžusi namo iš ligoninės ji pasakojo radusi sugadintą buto apsaugos skydelį. Teko kviesti išmanančius žmones, kad galėtų patekti į namus, kurie buvo ir banko vadovų darbo vieta. Paaiškėjo, kad į butą įsibrauta nebuvo.

Antras grėsmingas atvejis buvo, kai savo ką tik suremontuotu automobiliu ji važiavo į Vilnių. Moteris vos spėjo sustabdyti mašiną, kai ši pakibo ant kelio šlaito.

Mano širdis iki šiol sako, kad tai nebuvo atsitiktinis eismo įvykis.

Supratusi, kad toliau kelionės tęsti negalės, moteris pamažu parvairavo automobilį į Kauną, į kitą servisą nei prieš tai lankėsi. Meistrai jai pasakė, kad gyva ji liko tik per stebuklą.

„Vyrui apie tai nieko nesakiau, nes jis po patirto insulto dar buvo silpnas. Trečias atvejis atsitiko man vakare einant iš ligoninės. Pastebėjau, kad paskui mane eina tipiškas banditas. Mačiau, kad kažką turėjo rankoje. Nubėgau į gatvę, sustabdžiau pirmą pasitaikiusią mašiną ir paprašiau mane parvežti namo“, – bauginančius įvykius prisiminė Irena.

Nusprendė pabėgti

Moteris pasakojo iki tol niekada nesilankiusi pas aiškiaregius, bet kitos dienos ryte patraukė pas būrėją.

Iš jos Irena išgirdo, kad yra mirties kilpoje, esą ją kažkas nori nužudyti, todėl būtina labai greitai apsispręsti, ką daryti.

Papasakojusi apie šiuos įvykius vyrui, Irena išgirdo sutuoktinio abejonę, ar jai nesivaidena.

Tada I. Valeškevičienė dar turėjo galiojančią JAV vizą ir, niekam nieko nesakiusi, išskrido į Pensilvaniją.

Grįžęs iš ligoninės Eugenijus susirado žmonos seseris, kurios abi tuo metu buvo JAV, ir sužinojo, kaip susisiekti su Irena.

Pokalbis telefonu buvo itin šaltas, vyras pyko ant Irenos už tai, kad jį paliko ir išvažiavo.

„Buvau įsitikinusi, kad manęs norima atsikratyti. Pokalbio metu Eugenijus pasakė, kad galiu negrįžti. Mane tai labai užgavo, bet nusipirkau bilietą ir parskridau į Lietuvą. Tikėjausi, kad daugiau į mano gyvybę niekas nebesikėsins, nes savo veiksmais parodžiau – gebu savimi pasirūpinti. Aplankiau vyrą reabilitacijos klinikoje, jis buvo kaip apdujęs, maniau, kad nuo vaistų. Sėdau į mašiną važiuoti ir pamačiau, kad mane kažkokie skustagalviai bando sekti. Pasukau į Vilniaus pusę ir nuo jų pabėgau – tai buvo dar vienas ženklas, kad ramybės čia neturėsiu“, – pasakojo I. Valeškevičienė.

Bankininkai: vienas banko vadovų V. Būtėnas, E. Valeškevičius ir I. Valeškevičienė. I. Valeškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Po skyrybų – rožių puokštė

Po kelių dienų Eugenijus telefonu Irenai pareiškė, kad nori su ja skirtis, pakvietė atvažiuoti pasirašyti turto dalybų dokumentus.

Tai buvo netikėta, moteris dar bandė priminti sutuoktiniui jausmus ir neardyti santuokos, bet įkalbėti nepavyko. I. Valeškevičienė prisiminė ilgai nesutikusi su skyrybomis, manė, kad bendrą gyvenimą dar galima sulipdyti.

Tačiau vėliau Irena nusprendė nebesipriešinti.

Ji prisimena, kad vieną 1994-ųjų dieną su Eugenijumi susitiko pas notarę, kur buvo pasirašyti turto pasidalijimo dokumentai, tuo pat metu buvo įforminta ir ištuoka. Irena pasakojo popierius pasirašiusi jų nė neskaičiusi.

„Kai tik pasirašiau, Eugenijus mane apkabino, pabučiavo ir pakvietė pietų. Jis man įteikė puokštę rožių, žiūrėjome nuotraukas ir abiejų akys buvo pilnos ašarų. Tada Eugenijus pasakė žodžius, kurie man suteikė vilčių. Jis žadėjo manęs niekada nenuskriausti, prisiekė mane aprūpinti. Supratau, kad, nepaisant oficialių skyrybų, mes susitaikėme“, – likimo vingius prisiminė Irena.

Kadangi bendro gyvenimo pradžioje moteris buvo pardavusi savo dviejų kambarių butą Nidoje ir gautus pinigus investavusi į sutuoktinio verslą, iš Eugenijaus gavo pinigų, už kuriuos Vilniuje nusipirko butą.

„Bet tai buvo ne toks atsilyginimas, koks būtų teisingas. Mano butas buvo vertas kur kas daugiau. Vis dėlto porą metų po šių įvykių mes gražiai bendravome telefonu“, – pasakojo I. Valeškevičienė.

Netiki atsitiktinumu

Irena gerai pamena 1996 metų pavasarį. Kartą po jų pokalbio Eugenijus įprastą kartą išvyko į Maskvą. Kaip Irena sužinojo vėliau, atgal jis grįžo per Minską, o iš ten į Vilnių jis važiavo Ūkio banko automobiliu.

„Kaip sužinojau, drauge vyko Vladimiras Romanovas. Aš jo asmeniškai nepažinojau, matydavau, tik kad aplink Eugenijų sukinėjasi kažkokie rusai. Pažinojau vyro pavaduotoją Valdimarą Būtėną, kelis kitus žmones, su kai kuriais draugavome šeimomis, kartu dalyvaudavome šventėse. Esu išlaikiusi ir nuotraukų, kur visi šie žmonės – drauge. Žodžiu, oficialiai teigiama, kad tada pakeliui iš Minsko įvyko avarija, sunkvežimis pasivijo Ūkio banko mašiną ir į ją trenkėsi, nužudydamas ant galinės sėdynės sėdėjusį Eugenijų. Vairuotojas ir V. Romanovas liko visiškai sveiki. Mano širdis iki šiol sako, kad tai nebuvo atsitiktinis eismo įvykis. Mano galva, Eugenijus buvo nužudytas. Matydavau, kad apie vyrą sukinėjasi kažkokie įtartini vyrukai, girdėjau kalbas, kad tai buvo „daktariniai“. Atrodė grėsmingai, bet tai buvo ne mano reikalas“, – be užuolankų teigė I. Valeškevičienė.

Sutiko daug gerų žmonių

Po Eugenijaus laidotuvių Irena ėmė kurti planą, kaip išvykti į JAV. Pardavė butą Vilniuje, ėmė ieškoti būdų išvažiuoti, nes viza jau buvo pasibaigusi.

Susipažinusi su aukštas pareigas ėjusiu žmogumi, Irena išskrido į Los Andželą ir pasiliko JAV.

Pasilikusi šioje valstybėje nelegaliai, ji ieškojo būdų įteisinti savo buvimą. Tas būdas buvo vedybos su Amerikos lietuviu našliu.

Viskas taip ir atsitiko, pora galėjo gyventi drauge, bet Irenos širdis dar vis buvo sužeista po buvusio sutuoktinio tragedijos, o ir naujojo jos vyro vaikai priešinosi. Todėl gavusi pilietybę moteris santuoką nutraukė.

Jungtinėse Valstijose I. Valeškevičienė praleido 27 metus. Tai buvo visai kitas pasaulis ir kitas gyvenimas.

„Visą laiką dirbau, padėdavau garbaus amžiaus amerikiečiams. Tai buvo skirtingų tautybių žmonės. Prižiūrėjau labai senyvą žydę iš Vokietijos. Buvo kraupu matyti ant jos rankos ištatuiruotus koncentracijos stovyklos pėdsakus – jos numerį. Kartą labai išsigandau, kai ji staiga iškėlė būtent tą ranką ir sušuko: „Heil Hitler.“ Ir po daugybės metų išgyventi košmarai jos nepaleido. 14 metų dirbau žydų ortodoksų šeimoje. Buvau pagyvenusios poros „menedžerė“: gaminau valgyti, tvarkiau šeimos buhalteriją, vežiojau į sinagogą. Jie buvo labai patenkinti mano darbu, laikė mane savo šeimos nare, gražiai sutarėme. Šios šeimos name turėjau savo kambarį. Buvo labai skaudu, kai mirė abu senoliai, sulaukę jau gražaus amžiaus. Paskutinė mano prižiūrėta senolė buvo kilusi iš Irano. Ir apie ją bei jos vaikus turiu pačius geriausius prisiminimus, labai inteligentiški, protingi žmonės“, – pasakojo I. Valeškevičienė.

Bendraudama su turtingais Amerikos lietuviais Irena lankėsi labdaros renginiuose, kur susipažino ir su garsiąja Holivudo žvaigžde Ruta Lee.

Gyvendama už Atlanto I. Valeškevičienė pasakojo artimai bendravusi ir su savo sesers šeima.

Pažintis: Jungtinėse Valstijose I. Valeškevičienė (dešinėje) dalyvavo renginiuose, kuriuose susipažino su garsiąja Ruta Lee. I. Valeškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Nenori mirti svetur

Šiemet pavasarį Lietuvoje kovą su onkologine liga pralaimėjo aštuoneriais metais jaunesnė Irenos sesuo.

„Tada išsigandau, kad ir aš mirsiu toli nuo Lietuvos, labai nenorėjau išeiti iš šio pasaulio svetur. Nors mane supo nuostabūs žmonės, nusprendžiau grįžti. Apsigyvenau Klaipėdoje, kad būčiau arčiau sūnaus šeimos. Dažną dieną lankausi bibliotekoje, skaitau spaudą, knygas. Lankausi bažnyčioje ir net galvoju prisijungti prie giedotojų. Nors mūsų su Eugenijumi istorija baigėsi nelaimingai – aš praradau ir pinigus, ir verslą, ir namus, likau su sudaužyta širdimi, bet širdyje vis dar nešiojuosi Eugenijų. Mūsų meilė buvo tikra ir abipusė. Dažnai pagalvoju apie visa tai, renku laikraščių iškarpas apie Ūkio banką ir suprantu, kad ten viskas buvo ne taip paprasta, kaip kartais norima pateikti“, – išgyvenimais dalijosi I. Valeškevičienė.