Ir šunys, ir karvės

Prieš metus iš Šilutės rajone esančių Traksėdžių į Barvų kaimą persikėlę sutuoktiniai Eglė ir Valerijus negali atsidžiaugti savo pasirinkimu.

Daug nuosavos žemės, grynas oras, netoliese – tekantis upelis.

Ne kiekvienas miestietis turi tokią prabangą.

Artėjant vasarai šeima po truputį remontuoja dar praėjusiame amžiuje statytą būstą, gražina aplinką, o pievoje jau ganosi pora karvių, vaikštinėja vištos.

Čia gyvenantys žmonės įsitikinę, kad nelaikyti nė vieno gyvulio būtų nuodėmė.

Į sodybą atvykstančius svečius iškart pasitinka vietoje nestygstantis Labradoro retriveris Marlis, kuriam akivaizdžiai kaimas irgi labai patinka.

"Čia visiems yra rojus", – tarsteli sodybos šeimininkė.

Lauke bėgioja ir mažiausieji šeimos nariai – birželį savo ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis Erikas ir šešiametė Ugnė.

Vaišindamasis saldainiais mažasis visai nevaikiškai pastebi, kad skanumynų reikia palikti ir Akvilei, keleriais metais vyresnei sesutei, kuri tuo metu buvo mokykloje.

Štai Eriko ir Akvilės brolis Justas – kitoks vaikas, nors yra dvylikos metų, jis faktiškai nekalba.

Nepaisant to, Justas iš dalies gyvena visavertį gyvenimą, lanko mokyklą, su bendraklasiais vyksta į ekskursijas, labai mėgsta muziką, yra labai mylimas tėvų, brolio ir seserų.

Mama-orkestras

Šešių vaikų mama E.Paulauskienė – sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Šilutės viltis" projektų vadovė ir užimtumo specialistė.

Taip pat ji jau septynerius metus yra asociacijos "Traksėdžių viltis" pirmininkė, groja, užsiima rankdarbiais, dalyvauja konferencijose, o sykiu mokosi logistikos profesinėje mokykloje.

Kaip ji spėja vienu metu skirti laiko motinystei, darbui, mėgstamai veiklai ir dar – mokslams?

"Žinau, kad visuomeniniam darbui atiduodu per daug savęs, dėl to nukenčia vaikai. Bet tai darydama atsigaunu. Prieš išeidama gyventi į kaimą sakiau, kad jau gana – viską palieku ir atsiduodu šeimai. Tačiau šis scenarijus neišdegė. Niekas manęs nepaleidžia taip greitai. Visko būna: ir nespėjame, ir namai netvarkyti. Bet prieš ko nors imdamasi visada atsiklausiu šeimos, kitaip neįmanoma", – atviravo E.Paulauskienė.

Laimė, į darbą ji gali pasiimti ir mažuosius, o patogus vyro darbo grafikas leidžia suderinti visas veiklas.

Sodyba – sena svajonė

Pernai iš trijų kambarių buto į erdvią sodybą kaime persikėlusi moteris sakė išpildžiusi savo seną svajonę.

"Pati esu kilusi iš Barvų, už poros sodybų gyvena mano mama, vyras – iš Rusnės, tad mus abu traukė gamta, savas kiemas. Iš pradžių galvojome įsigyti vagonėlį. Bet mirė šio namo savininkas, ir Amerikoje gyvenanti jo dukra panoro išnuomoti tėvo sodybą. Nieko nelaukę pasisiūlėme tapti nuomininkais, o galiausiai naujoji savininkė apsisprendė parduoti namą. Labai dėl to džiaugiamės, ir vaikams patinka", – aiškino pašnekovė.

Kaime užaugusios vyriausiosios dukros – abiturientė Karolina ir 22-ejų Vitalija vertina jo privalumus.

Grožio salone kirpėja dirbanti Vitalija šiuo metu gyvena atskirai nuo tėvų, tačiau visuomet mielai aplanko tėvus, seseris, brolius, padeda buityje.

"Aš irgi turiu gyventi"

Dirbti su neįgaliaisiais Eglė pradėjo pati susilaukusi tokio vaiko.

Dabar ji siekia, kad šie žmonės taptų kuo labiau matoma ir girdima visuomenės dalimi, iš kurios kiekvienas mūsų turi ko pasimokyti.

"Tai žmonės be sumeluotų emocijų, nuslėptų jausmų, tikri ir atviri. Žinoma, emociškai šis darbas vargina ir sekina, bet dabar jau nebegaliu sustoti", – teigė moteris.

Jos manymu, tolerancijos ir geranoriškumo žmonių su negalia atžvilgiu Lietuvoje yra kur kas daugiau nei anksčiau.

"Manau, kad neturėtų būti atskirų negalių. Nors poreikiai ir skiriasi, norime, kad vyktų integracija. Pagalbos visiems reikia vienodai. Kai gimus Justui kartu pasirodydavome viešoje vietoje, jausdavau žmonių žvilgsnius, sulaukdavau ir replikų. Sūnus labai nemėgdavo eiti į parduotuvę, tai tempdavausi jėga. Juk reikėjo ir vaistų, ir maisto. O žmonės komentuodavo, esą kam aš jį tempiuosi, tegul būna namuose. Bet aš irgi turiu gyventi", – atsiminė Dauno sindromo paženklintą sūnų auginanti mama.

Dabar Justas drąsiai eina į parduotuvę, mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, dalyvauja popamokinėje veikloje.

Pačių tėvų nuostabai, Justą į penktą klasę priėmė be jokių prieštaravimų, jam paskirtas valstybės apmokamas padėjėjas.

Į mokyklą berniukas eina labai noriai.

Tiesa, Lietuvoje dar trūksta dienos centrų, kuriuose specialistai užsiimtų su specialiųjų poreikių turinčias vaikais, o logopedo ir kitų pedagogų pagalba galėtų būti prieinamesnė.