Klaipėdietė Nijolė Hansen jau beveik 20 metų yra ištekėjusi už Danijos piliečio. Ji turėjo galimybę visam laikui išvažiuoti gyventi į daugelio žmonių įsivaizduojamą laimės šalį, tačiau to nepadarė. Maža to, moteris paneigia mitą, kad emigracija – geriausias sprendimas.

Buriasi į bendruomenę

Už globos ir labdaros veiklą dar 2010-aisiais Metų klaipėdiete išrinkta N.Hansen teigė, jog ji nėra tikroji Danijos lietuvių bendruomenės narė, nes Danijoje nuolat negyvena.

„Suprantama, jei gyvenčiau tik Danijoje, be bendruomenės tikrai neapsieičiau. Tai – savotiškas gelbėjimosi ratas emigrantams“, – tikino moteris.

2013 m. sausio pradžioje Danijoje buvo oficialiai įregistruota daugiau nei 7 tūkst. ten gyvenančių lietuvių. Daugelis jų įleido šaknis dėl šeiminių aplinkybių, susituokę su danu ar dane.

„Teko bendrauti su visokio plauko žmonėmis. Kartais išgirstu parduotuvėje lietuviškai kalbant ir pašnekinu“, – apie susidūrimą su emigrantais pasakojo N.Hansen.

Visi pokalbiai – apie Lietuvą

Dažniausias emigrantų rūpestis – kalbos problemos.

„Ten reikia mokėti danų kalbą, jei nori, kad su tavimi bendrautų. Danai tokie – jei jie girdi, kad tu kalbi angliškai ir dar su akcentu, jie tave apeina“, – teigė klaipėdietė.

Moteris pasakojo, kad emigrantai, kurie bendrauja tarpusavyje, savaitgalius dažniausiai praleidžia kartu kalbėdamiesi apie Lietuvą, namus, vaikus.

„Tada man kyla klausimas: kam jūs važiuojate savo noru į tą kalėjimą, jei iš tiesų esate sveiki, darbštūs ir turite noro triūsti? Tokiems ir Lietuvoje darbo yra. Bet dauguma jų nėra labai dideli specialistai ar darbštuoliai, todėl ieško laimės svetur“, – mano N.Hansen.

Jos įsitikinimu, kad tokie žmonės svetur laimės niekada nesuras, jei jie savo krašte nesugeba tai padaryti. Moteris mano, kad vis dėlto gerai, jog jie išvažiuoja, paskui juk vis tiek grįžta ir tada daugiau vertina tai, kas yra čia.

Danai atvykėlių šalinasi

„Su vienu tokiu emigrantu kalbėjau, jis pasakojo, kad kai parvažiuoja į Lietuvą, šiukšlę nuo žemės pakelia ir deda į šiukšlių dėžę. Jam čia viskas kitaip, geriau, nes čia – gimtinė“, – pastebėjo Nijolė.

Moteris tvirtino, kad tai nėra perdėtas sentimentalumas, tą patį jaučia ir ji pati. N.Hansen gyvena ir Lietuvoje, ir Danijoje, darbą turi ir čia, ir ten.

„Bet Lietuva man geriau kvepia, ir maistas čia skanesnis, ir žmonės mielesni, nes danai atvykėlių šalinasi“, – neslėpė N.Hansen.

Moteris svarsto, kad toks požiūris veikiausiai susiklostė, nes Rytų europiečiai ten yra blogai pasižymėję. Priešingai nei mes, Vakarų europiečiai jiems labiau priimtini. Lenkus, rumunus, lietuvius jie stengiasi „apeiti“.

„Ir tai normalu, nes dėl 100 kronų, tai yra 50 litų, mūsiškiai sumuša ir apiplėšia seną žmogų. Danai nesupranta, kokie čia žvėrys pas juos apsigyveno“, – pasakojo N.Hansen.

Pagalbos šauksmas iš kalėjimo

N.Hansen su emigrantais iš Lietuvos susiduria palyginti dažnai. Moteris prisiminė maždaug prieš 10 metų nutikusį pikantišką nuotykį, kai jai iš Danijos kalėjimo teko gelbėti jauną klaipėdietį, teisės fakulteto studentą.

„Vaikinas atvyko paviešėti pas draugą. Paskui jis kažkur važiavo mašina ir bėgo nuo policijos. Jį sugavo, sulaikant vaikinas pareigūnams pasipriešino, o tai jau nemažas nusižengimas, ir jį uždarė į areštinę“, – pasakojo Nijolė.

Moteris tikino, kad jis nieko blogo nebuvo padaręs. Tik jam pasibaigė pinigai, ir jis išsigando, kad deportuos, todėl ir bėgo.

„Kaip jis mane susirado, net nežinau. Mes su vyru turėjome važiuoti į vakarėlį. Skambina iš policijos ir praneša, kad su manimi nori pakalbėti kažkoks Gintaras (vardas pakeistas). O jis man sako: ponia Nijole, gelbėkite mane, aš esu kalėjime“, – prisiminė N.Hansen.

Paaiškėjo, kad tai – būsimasis teisininkas, trečiojo kurso studentas klaipėdietis.

„Jis manęs paklausė, ar aš sutikčiau jį iš tos areštinės ištraukti ir laiduoti už jį policijai. Sakau vyrui: važiuojam gelbėti lietuvaičio“, – pasakojo Nijolė.

Moteris nuvyko ir visai nepažįstamą vaikiną pasiėmė iš kalėjimo. Su juo nukeliavo ir į pobūvį.

„Jis buvo labai išsigandęs, kaip pagautas paukštis, mano vyras jį sekė viena akimi, mes gi jo nepažįstame, ir jis mūsų – taip pat. Bet viskas gerai baigėsi“, – teigė N.Hansen.

Gintaras šiandien – jau diplomuotas teisininkas, ir jis tikrai nepamiršo tos istorijos, kuri galėjo baigtis deportacija su nemaloniais įrašais pase.

Šventasis melas

Danijoje įsikūrusiems lietuviams gal ir nedažnai tenka ragauti kalėjimo duonos, bet retas kuris drįsta prisipažinti, jog yra išnaudojamas tikrąja to žodžio prasme. Emigrantai negauna tų pinigų, kurie mokami danams. Jiems mokama tik pusė sumos.

„Galiu pasakyti, kad atvykėliai ten nepraturtės, nežinau, kaip kitur, tačiau tik ne Skandinavijos šalyse. Nesuprantu tų, kurie pasakoja, kad išvažiavo iš Lietuvos, ir viskas yra labai gerai. Iš tikrųjų taip nėra, žmonės meluoja“, – tvirtino N.Hansen.

Nijolė teigė, kad jos socialinė padėtis ten gana gera, tačiau jeigu jai reikėtų nuolatos gyventi Danijoje, moteris sakė, kad negalėtų.

„Danams aš vis tiek nebūčiau sava. Jie turi savo žmones, kultūrą, papročius, aš jiems esu svetima. Jie bendrauja ir šypsosi, tačiau yra šalti ir svetimšalius lenkia“, – įsitikinusi Nijolė.

Kalbos kursuose – akibrokštas

N.Hansen mažame miestelyje, kuriame gyvena, teko lankyti danų ir anglų kalbų kursus, nes ji moka tik rusų ir prancūzų kalbas.

Danijoje svetimšaliams danų kalbos reikia mokytis ketverius metus, po to jie laiko egzaminus ir gauna diplomą.

„Paskui mokiausi anglų kalbos. Grupėje buvo du danai vyrai, likusios – moterys danės ir aš, viena lietuvė. Jausmas buvo toks, kad esu raupsuotoji. Dėstytoja, kuri turėjo kalbėti angliškai, jiems pataikaudama kalbėjo daniškai“, – pasakojo Nijolė.

N.Hansen tą patirtį prisimena kaip labai nemalonų dalyką.

Kontroliuoja vieni kitus

Klaipėdietė pasakojo, kad Danijoje turi puikius kaimynus, tačiau tai, kas nutiko Nijolei su vyru įsigijus naują automobilį, ją pribloškė.

„Kai nusipirkome kabrioletą, kaimynai susidomėjo: tegul inspektoriai ateina patikrinti, kaip jie čia taip greitai prasigyveno. Tokie dalykai ten egzistuoja“, – vis dar stebėjosi N.Hansen.

Lygiai taip pat dėl aprangos. Esą nebandyk apsirengti geriau už juos, nes būsi nesuprastas.

„Jei apsivilksi kailinius, jie tuoj paskaičiuos, kiek čia žvėrelių kailių yra nulupta, nors, kiek jie patys mėsos suvalgo, tai neskaičiuoja“, – kalbėjo N.Hansen.

Moteris teigia, kad kailinių į Daniją nesiveža, nes nenori danų erzinti, nors kailiniai juk ir skirti, kad jaustumeis šiltai. Tačiau danai tai traktuoja savaip.

„Suprantu, kad reikia taikytis prie jų tradicijų, juk nuolankumas nėra nusižeminimas“, – tvirtino N.Hansen.

Lietuviai – tolerantiškesni

Pasak Nijolės, lietuviai Vakarų europiečius priima labai draugiškai, tai jaučia ir jos vyras Nilsas. Jis sunkiai kalba lietuviškai, tad žmonės, čia su juo bendraudami, greitai ima kalbėti angliškai.

„Danijoje to nebūtų. Aš kalbu daniškai su akcentu, mano dukra, kuri ten gyvena nuo keturiolikos metų, daniškai moka puikiai, bet jos vardas Auksė ir jis jiems kelia įtarimų, iš kur ji: vardas juk ne daniškas“, – pastebėjo N.Hansen.

Nijolė pasakojo, kad kai jos dukrai projekto vadovas davė kelis kartus daugiau užduočių, jos kolegos danai pareiškė pretenzijas, kodėl svetimšalei suteikiamos privilegijos.

Klaipėdietė teigė, kad nuo jos dukters tuomet visi nusisuko, nesvarbu, kad ji kompetentinga, bet ji – ne danė.

„Jie jaučiasi išrinktieji savo šalyje. Gal taip yra todėl, kad tai – maža šalis ir jie ją labai saugo. Manyčiau, kad gal tai ir nėra taip blogai. Pirmiausia jie ir saviems žmonėms duoda darbo“, – tikino moteris.

Nijolė prisiminė, kaip ji pati susirado darbo vienoje žuvininkystės kompanijoje, staiga jos įgaliojimus sustabdė ir aiškinosi, ar nėra tą patį sugebančio dirbti dano. Tačiau nerado, Nijolė liko dirbti.

Pajūris – tik danams

Nijolė ir Nilsas Hansenai gyvena nedideliame miestelyje, turi namą ant jūros kranto. Ten tokių sodybų daug.

„Mes turime namą prie jūros tik todėl, kad mano vyras yra danas. Jei mes abu būtume lietuviai, toks pirkinys būtų neįmanomas, nes Danijoje prie jūros nekilnojamojo turto gali nusipirkti tik danai“, – tvirtino N.Hansen.

Moteris nesupranta, ko ten važiuoja mūsų žmonės: kam būti nieku svetur, jau geriau savo krašte būti kuo nors.

„Aš visus stabdau, sakau: ko jūs ten važiuojate į tą Daniją? Bet dauguma vis tiek grįžta, įsitvirtina vos 2–3 proc. Čia, jei esi geras, pamatys, ten reikia tai atkakliai įrodinėti, nes esi kitatautis“, – savo patirtį dėstė Nijolė.

„Man labai skaudu, kai į užsienį masiškai išvažiuoja mūsų specialistai. Kodėl jie nėra stabdomi, aš nesuprantu“, – stebėjosi N.Hansen.

Pasak jos, aukščiausioji mūsų šalies valdžia turėtų jau nebegalvoti, o pagaliau ką nors daryti. Moteris mano, kad jauniems specialistams galėtų skirti būstą, kad jiems nebekiltų noro laimės ieškoti kitur.