Visiškai pašlijusi sveikata ir galvoje nuolat besisukančios mintys, kaip reikės gyventi, jei bus atimtas sąžiningai įsigytas butas, o už jį vis tiek teks mokėti didžiulę paskolą. Taip pastaruoju metu gyvena klaipėdietė Elena Paulienė, su vyru ir trimis vaikais ne dėl savo kaltės galintys atsidurti gatvėje.

Pirko už 400 tūkst. litų

Liepos 18-oji – ši diena E.Paulienės ir jos šeimos gyvenime arba atneš džiaugsmą, arba galutinai sugniuždys.

Tą dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi skelbti nutartį, kuri lems, ar klaipėdietė ir jos vyras praras sąžiningai už 400 tūkst. litų įsigytą trijų kambarių butą Dragūnų kvartale.

„Šešerius metus tikiuosi, jog sveikas protas vis tiek turi nugalėti. Tačiau dabar, kai baisioji mūsų istorija artėja pabaigos link, turiu pripažinti, jog pesimizmo yra daugiau nei optimizmo“, – nusivylimo neslėpė E.Paulienė.

„Klaipėda“ jau rašė, jog Paulių šeima iš klaipėdiečio Olego P. butą Dragūnų kvartale įsigijo prieš šešerius metus.

Kadangi santaupų sutuoktiniai daug neturėjo, iš banko „Swedbank“ paėmė 345 tūkst. litų paskolą.

Olegas butą nusipirkęs buvo už paskolą, gautą iš kito komercinio banko. Šis būstą leido parduoti, tačiau su sąlyga, kad pinigai iškart bus pervesti į pažymoje nurodytą sąskaitą ir taip padengta Olego paimta paskola.

Pervedė ne į tą sąskaitą

Kai buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo tvirtinama pas vieną Klaipėdos notarių, ši joje įrašė ne banko, kuriam reikėjo grąžinti paskolą, o Olego asmeninės sąskaitos numerį. Į ją ir buvo pervesti pinigai už butą.

Anot E.Paulienės, būsto pardavėjas pinigus ištaškė, su banku neatsiskaitė, todėl vieną dieną į klaipėdiečių duris pasibeldė antstoliai. „Įsivaizduokite, koks mane ištiko šokas. Mes „Swedbankui“ sąžiningai mokame paskolos įmokas – maždaug po 2,5 tūkst. kas mėnesį. Tačiau atėjo kito banko, kuriam taip ir liko skolingas Olegas, siųsti antstoliai. Jie pranešė, kad jei per 30 dienų bankui nesumokame paskolos įmokų už keturis mėnesius, kraustomės lauk, nes butas bus parduotas iš varžytinių“, – baisiąją dieną prisiminė klaipėdietė.

Tik tada, praėjus keturiems mėnesiams po buto įsigijimo, ji ir sužinojo, kad už būstą Olegas taip ir negrąžino paskolos, nors privalėjo tai padaryti. Šiuo metu jis už įvairius nusikaltimus atlieka bausmę kalėjime.

„Konsultavausi su savo banko juristais ir jie patarė apskųsti notarės veiksmus, nes ji į pirkimo-pardavimo sutartį įrašė ne tą banko sąskaitą, į kurią turėjo būti pervesti pinigai. Taip ir padarėme. Teismai vyksta jau šešerius metus ir nieko gero dar neišgirdome“, – guodėsi E.Paulienė.

Žudo nežinomybė

Klaipėdos apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad notarės veiksmai yra teisėti, nes Pauliai savo parašais patvirtino buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Klaipėdiečių skundą birželio 19-ąją nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nutartį byloje skelbs šią savaitę. Tai bus galutinis ir neskundžiamas sprendimas.

„Visą šį mėnesį ir gyvenu tik vaistais. Niekam nelinkėčiau atsidurti tokioje situacijoje. Nežinomybė, laukimas tiesiog žudo. Kiekvieną dieną galvoji, ką tie teisėjai nuspręs, kaip reikės gyventi toliau“, – pastarąsias savo dienas apibūdino E.Paulienė.

Jos vyras dirba užsienyje, kad šeima „Swedbankui“ galėtų mokėti paskolos įmokas. Klaipėdoje, įsigytame bute, su E.Pauliene gyvena ir trys sutuoktinių vaikai. Visi jie pilnamečiai – nuo 20 iki 23 metų. Sūnus ir viena dukra – studentai, kita – bedarbė. „Laimė, vaikai jau dideli, tad rūpesčių lyg ir mažiau. Bet jie studentai, jiems reikia padėti. Žinau, kad jei vaikai būtų nepilnamečiai, taip lengvai į gatvę mūsų niekas nemestų“, – teigė pašnekovė.

Laukia operacija

Moters sveikata – itin silpna, o šešerius metus trunkanti įtampa ir grėsmė prarasti butą baigia atimti paskutines jėgas. „Iš ligoninių beveik nebeišeinu, kasdien man leidžiami vaistai. Sergu bronchine astma, dėl jos turiu neįgalumą, dusulio priepuoliai būna kasdien“, – pasakojo E.Paulienė.

Negana to, prieš ketverius metus ją, einančią per pėsčiųjų perėją prie Dragūnų kvartalo, partrenkė mašina.

„Ėjau užsigalvojusi apie nesibaigiančias problemas ir atsipeikėjau ligoninėje. Buvau sunkiai sužalota, pasekmės išlikusios iki šiol“, – atskleidė moteris.

Liepos 30 dieną numatyta jai daryti peties sąnario operaciją. Jis per avariją buvo labai pažeistas, dabar dažnai išnyra. Pernai moteris jau vieną kartą buvo operuota, bet reikia ir antros operacijos.

„Kokios dar operacijos, jei teks gyventi gatvėje, – liūdnai atsiduso E.Paulienė. – Aišku, su vyru jau kalbėjomės, ką teks daryti, jei atims butą. Matyt, teks nuomotis. Bet bėda ta, kad nelabai kas norės priimti tokią gausią šeimyną. Kita problema – juk bankui vis tiek turėsime mokėti paskolą, net jei ir atims butą“.

Lietuvą skųs Strasbūrui

„Swedbanko“ atstovai taip pat laukia teismo sprendimo ir situacijos išsamiai nekomentuoja, viešai neteikia vilčių, jog Paulių šeimą atleis nuo paskolos ir bandys derėtis su tuo kitu komerciniu banku.

„Akivaizdu, jog tai labai reta, išskirtinė ir nemaloni situacija, kurią lėmė įvairios sutapusios aplinkybės. Viliamės, jog panašios situacijos tikrai nepasikartos. Kol vyksta teisminiai ginčai, komentuoti situacijos galimos baigties neturime galimybių. Tikime, kad teismas, įvertinęs visas aplinkybes ir surinkęs visą reikalingą informaciją, priims atitinkamą sprendimą, kuris bus palankus Paulių šeimai“, – palaikymą išreiškė „Swedbanko“ atstovas spaudai Saulius Abraškevičius.

Jis pabrėžė, kad bankas palaiko Paulių poziciją, jog į pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti įtrauktos visos sąlygos, kuriose nurodoma, kad pinigai turi būti pervesti ne į asmeninę būsto pardavėjo sąskaitą, bet į banko, kuriam būstas buvo įkeistas, sąskaitą.

Nors E.Paulienės net ir balse galima justi nuovargį ir nusivylimą, ji savyje vis dar randa ryžto. „Jei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas mums bus nepalankus, kreipsimės į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Kažkur vis tiek turi būti įmanoma rasti teisybę, juk negalima šitaip tampyti niekuo dėtų žmonių. Mes juk ne šiaip gatvėje sutiktam žmogui pinigus atidavėme, viskas buvo užtvirtinta notariškai“, – pabrėžė klaipėdietė, o paskui dar tyliai pridūrė, jog vis dar tikisi, kad viskas bus gerai.

Komentaras

Henrikas Mickevičius
Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto steigėjas

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) Strasbūre. Tokia teisė įgyjama, kai byla išnagrinėjama paskutinėje mūsų šalies instancijoje – Aukščiausiajame Teisme.

Po jo nutarties paskelbimo į EŽTT galima kreiptis per šešis mėnesius. Kalbant apie šį konkretų atvejį, sunku pasakyti, kokį pareiškimą EŽTT turėtų surašyti klaipėdiečiai. Reikia rasti atitinkamą straipsnį ir, manau, jog tai veikiausiai būtų teisės į nuosavybę pažeidimas. EŽTT pirmiausia sprendžia, ar pareiškimą priimti.

Praktika tokia, jog nagrinėti priimama 9 iš 10 pareiškimų. Jei jis priimamamas, tada skundas nagrinėjamas iš esmės, o pareiškėjai gali kreiptis dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo, kad nebūtų vykdomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas.

Lietuviai dažniausiai EŽTT skundžiasi dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo, o konkrečiau – dėl per ilgai trunkančių bylinėjimo procesų. Mano patarimas toks – jei nerandi teisybės Lietuvoje, būtinai reikia kreiptis į EŽTT, nes tai yra paskutinė viltis apginti savo teises.

Statistika

Bylos, kuriose EŽTT nusprendė, kad Lietuva pažeidė pareiškėjų teises ir laisves:

2000 m. – 4
2001 m. – 2
2002 m. – 4
2003 m. – 3
2004 m. – 1
2005 m. – 3
2006 m. – 6
2007 m. – 3
2008 m. – 11
2009 m. – 8
2010 m. – 7
2011 m. – 9
2012 m. – 7
2013 m. – 3