Vienas žymiausių tatuiruočių meistrų Lietuvoje Danielius Djačkovas pradėjo nuo mažų tėčio dirbtuvėlių, kurias jau tuomet vadino studija. Paties amato mokėsi tiesiog iš gyvenimo, stebėdamas vyresnių profesionalų darbą ir eksperimentuodamas su savo artimaisiais. Beveik keli dešimtmečiai praktikos, skaudūs patyrimai, atsivertimas Indijoje ir staigus pakilimas. Dabar klaipėdietis neabejoja, jog yra gimęs po laiminga žvaigžde.

1982-ųjų kartos vaikis

– Nepanašu, jog dabartinėje studijoje egzistuotų darbo laikas. Kokiu tempu gyvenate?

– Jis nurodytas tik fiktyviai. Ant durų juk reikėjo kažką parašyti. Kartais dirbame ir iki vėlyvo vakaro. Aš keliuosi penktą ryto, pasportuoju ir anksti pasirodau darbe. Apsitvarkau, "užkuriu" studiją, tada pradeda rinktis kolegos, pirmieji klientai. Disciplina yra būtina, tačiau svarbiausias – procesas.

– Iš kur yra kilę jūsų tėvai?

– Kai Klaipėda buvo sugriauta, iš Rusijos glūdumos buvo atkeldinti inžinieriai, statybininkai, jūreiviai. Mano močiutė ir senelis iš tėčio pusės buvo tie žmonės, kuriuos atvežė atstatyti miesto infrastruktūrą. Vėliau jie susimaišė su vietiniais. Tėtis gimė Lietuvoje, bet augo rusų bendruomenėje, įsimylėjo mamą – lietuvę, ir taip atsiradau aš – Danielius Aleksandravičius Djačkovas. Esu 1982-ųjų kartos vaikas: žiūrėjome rusišką animaciją, filmus ir net kieme su draugais kalbėdavome rusiškai. Vaikystė buvo labai smagi, laiką leisdavome kieme. Augau Kretingos gatvėje, netoli geležinkelio stoties, turėjome savo žaidimų garažą, "prūdelį". Bijodavome net pasirodyti tėvams, kad neparvarytų atgal į namus.

– O dabar pats esate dviejų vaikų tėvas.

– Dukrai, kuri yra iš pirmosios santuokos, greitai bus devyneri, o sūnui – dveji metukai. Jie labai gerai sutaria. Kadangi esu didelis "Žvaigždžių karų" gerbėjas, pirmagimę pavadinome Lėja, o jaunėliui davėme Luko vardą.

Dukros svajonė – kepyklėlė

– Ar dukra dar neprašo tatuiruotės?

– Su Lėja pažaidžiame, klijuojame lipdukus su gėlytėmis, delfinais. Tačiau kartą ji pareiškė: "Nepyk, bet tatuiruočių aš nedarysiu". Dabar Lėja svajoja atidaryti kepyklėlę, į kurią rinktųsi tėčiai su savo dukromis, gertų kakavą ir valgytų bandeles. Viešpatie, pagalvojau, kokios geros ir visiškai realios vaiko svajonės. Aš būtinai palaikysiu.

– Ir patį tėvai skatino siekti savo svajonių?

– Labai. Mama palaikė, o tėtis, gaminių dizaineris, buvo mano didysis mokytojas ir kritikas. Visus savo darbus pirmiausia parodydavau jam. Sulaukdavau daug kritikos ir kur kas rečiau – pagyrų. Būtent tai mane motyvuodavo dar daugiau stengtis. Ego kartu su intelektu gali duoti labai gerų rezultatų. Tačiau turi išmokti tai kontroliuoti. Vienu metu buvau pasidavęs arogancijai ir pasipūtimui.

– Ar įmanoma tai suvaldyti?

– Tiesiog reikia dalytis tuo, ką turi. Krikščionybėje atsakymų neradau, todėl padėjo Rytų filosofija. Kai apsilankiau Indijoje, viskas susidėliojo į savo lentynas, pasisėmiau išminties. Gyvenimo dėsniai, surašyti vedose, yra elementarūs, bet teisingi. Jie veikia. Mums neduodamas toks išbandymas, kurio negalėtume pakelti.

"Durnynas" arba Indija

– Kas pirmąjį kartą nubloškė į Indiją?

– Didelis skyrybų stresas, pirmą kartą gyvenime nežinojau, kaip elgtis. Buvau visiškai pasimetęs, todėl teko rinktis – arba "durnynas", arba Indija. Anksčiau juokdavausi iš tokių žmonių, bet kai pats atsidūriau kritinėje situacijoje, suvokiau Budos mokymų prasmę. Ko gero, tai geriausia vieta dvasiniam poilsiui, atsibudimui, apmąstymams.

– Dabar "ant bangos" sveiko gyvenimo propagavimas.

– Kiek galima save nuodyti? Žalingi įpročiai į gera neveda. Apie septynerius metus gyvenau labai nesveikai, problemų sprendimo ieškojau alkoholyje. Rezultatas – subyrėjusi santuoka, pašlijusi sveikata, išaugusi arogancija. Tiesiog priėjau liepto galą. Apsigyvenau vienuolyne netoli Gangos upės, ėmiau regėti vizijas. Grįžęs visiems bandžiau įpiršti savo gyvenimo būdą, jaučiausi kone šventas, kai supratau, kad kiekvienas eina savo keliu. Prievarta nebūsi paveikus. Todėl norėčiau susikoncentruoti į gydančias tatuiruotes. Kiek teko praktikuoti, nelaimingiems žmonėms jos veikia kaip placebas. Vėliau klientai dėkoja, sako, kad jų gyvenimai gerėja. Tai vadinama egregoru. Trumpai tariant, į atvaizduotą simbolį įdėta gera energija ima veikti teigiamai, apsaugo žmogų. Astrologas prasitarė, kad gavau Dievo dovaną piešti gydančius paveikslus, todėl turėčiau būti atsargus. Iškart atsisakiau daryti negatyvų užtaisą turinčias tatuiruotes – kaukoles, demonus ir panašiai.

– O ko klientai dažniau prašo? Negatyvių ar vis dėlto pozityvių piešinių ant kūno?

– Esu pridaręs labai daug negatyvių. Tik po savo asmeninių metamorfozių pradėjau transliuoti šviesiąją pusę. Dėl to iš aplinkinių sulaukiau labai įvairių reakcijų, esą "tam visai stogas pavažiavo". Bet po truputį žmonių požiūris keičiasi. Meistras turi tam tikrą autoritetą ir gali įtikinti klientą.

– Atsiranda besočių, kuriems tenka atsakyti?

– Ne. Kai liks laisvas tik nosies galiukas, sakysiu: užtenka. Kol kas nė vienas mūsų, net ir didžiausi entuziastai, nepasiekėme tokio lygio. Aš stengiuosi padėti klientams. Jei matau, kad pasiūlymas blogas, bandau nukreipti tinkama linkme. Apskritai ateiti į studiją ir pasidalyti savo svajone su nepažįstamuoju yra labai intymu. Todėl negaliu pašiepti, tik pasiūlyti geresnę idėją. Žmogus pirmiausia turi pats susivokti, ką nori pasakyti savo piešiniu. Pavyzdžiui, labai dažnai tėvai tatuiruojasi savo vaikų vardus. Ypač vyrai. Tik gimsta vaikas, būtinai nori tai įamžinti.

Kreipėsi dėl krūties vėžio

– Ir ant veido darosi tatuiruotes?

– Taip. Ir labai drąsiai. Jau 18 metų dirbu šioje srityje ir pastebiu tendenciją, kaip vilniečiai sako, YOLO. Tai yra "You Only Live Once" (liet. "Gyveni tik vieną kartą"). Jei mano jaunystės laikais tatuiruotes darydavomės kuo mažiau matomose vietose, kad esant reikalui galėtume paslėpti, tai dabar – atvirkščiai. Visai kaip anuomet su "Nirvana" ir "Nevermind" (liet. "nesvarbu", "koks skirtumas"). Esą rytojaus nėra, reikia gyventi šia diena, daryti viską, kas patinka. Hedonistinis požiūris. Jau matau, kaip po penkerių metų jaunuoliai ateina persidaryti visų tų tatuiruočių. Kartais bandome atkalbėti ar iš viso atsisakome. Pavyzdžiui, ateina aštuoniolikmetis ir paprašo gerai matomoje vietoje ištatuiruoti kanapę. Apsilanko ir nėščiosios, tačiau joms ši procedūra dėl hormonų audrų labai skausminga. Nerekomenduojame netgi po nėštumo, tol, kol moteris maitina krūtimi. Žinau, nes dariau žmonai Gintarei po Luko gimimo. Buvo ir ašarų, ir keiksmų.

– Ant kokios intymiausios vietos teko piešti?

– Mano moralės nuostatos neleistų daryti tatuiruotės ant vyro lytinio organo. Bet ko tik nebuvo. Tarkime, viena klientė, susirgusi krūties vėžiu, neteko krūties. Jai buvo įdėtas implantas, o vietoje nupjauto spenelio suformuotas iškilimas. Aš padariau pigmentaciją. Taip pat tatuiravau vaikiną, kuris avarijos metu neteko abiejų spenelių ir dėl to labai kompleksavo.

– Darbas nepabodo? Nebijote perdegti?

– Kol turiu jėgų, dirbu intensyviu tempu. Išties esu ties savo galimybių riba. Norinčiųjų per daug, todėl fiziškai visur nebespėju. Tam, kad subalansuotume žmonių srautus, teks kelti kainą. Turiu minčių atidaryti jogos mokyklą, vėl apsilankyti Indijoje. Ateityje norėčiau dirbti su vaikais, mokyti piešimo. Galbūt sugrįšiu prie senojo pomėgio – juvelyrikos. Darbas man nėra pirmoje vietoje, svarbiausiu dalyku laikau šeimą.