Mama verkė

– Ar tėvai dabar jau nebe taip jautriai reaguoja į jūsų pomėgį?

– Atslūgo po kelių mėnesių, kai pamatė, kad negrįžtu namo nusėta mėlynių. Vadinasi, viskas gerai, "varyk". Nors pirmųjų varžybų metu mama nepaliovė verkusi. Tėtis šiuo klausimu kiek santūresnis. Bet kokiu atveju tėvai manimi didžiuojasi ir palaiko.

– O treneriai merginoms daro nuolaidų pasiruošimo varžyboms metu?

– Tas krūvis labai panašus. Jei, pavyzdžiui, vaikinams reikia padaryti 20 atsispaudimų, tai mums – 10. Ne tokios jau ir didelės tos nuolaidos.

– Kada pradėjote sportuoti? Kuo patraukė toks kovingas sportas?

– Ieškojau tinkamos sau sporto šakos, o boksu žavėjausi nuo mažens. Tai sužinoję tėvai iškart kategoriškai užprotestavo. "Ne, jokiu būdu. Esi mergina, gausi į nosį, paskui būsi negraži", – bandė atkalbėti.

– Tėvų žodžiuose yra tiesos. Merginų lūžusi nosis ir randai nepuošia.

– Na, taip, bet tas noras buvo stipresnis. Kai suėjo septyniolika, nutariau įgyvendinti savo svajonę. Kad nebūtų taip baisu, pasiūliau draugei prisijungti ir kartu nukulniavone į uostamiesčio bokso klubą "Čempionas" pas klubo įkūrėją ir mano trenerį Eugenijų Vaitkų. Aš likau ir klubui priklausau jau penktus metus. Kitos moterys viena po kitos atkrito. Įdomiausia tai, kad vienu metu salėje buvo daugiau moterų nei vyrų, tačiau šiuo metu esu vienintelė mergina tarp vaikinų. Matyt tam tikru laiku lankyti boksą buvo savotiška mada. Apskritai Lietuvoje boksas nėra labai aukštinamas, jam, palyginti su kitomis sporto šakomis, skiriamas mažas finansavimas. Todėl ir tų entuziastų nėra tiek daug. Moterys dažnai nustoja lankyti treniruotes, kai sukuria šeimas.

– O kas motyvavo pasilikti?

– Iš dalies norėjosi paneigti vyraujančius stereotipus. Man šis sportas prie širdies ne dėl savo kovingumo. Dauguma mano, kad boksas – tik galvų daužymas. Pirmiausia tai yra nepaprastai sunkus psichologinis darbas, visuomet turi įtemptai galvoti, būti pasiruošęs, ištvermingas. Be to, bokso treniruotėje sujungiamos labai įvairios sporto šakos. Kardiotreniruotės yra labai intensyvios, juda visi kūno raumenys. Užtat siekiantiems atsikratyti svorio tai labai naudinga. Man pačiai teko "perlipti per save", kad sugebėčiau išeiti į ringą varžybų metu stebint daugybei žmonių.

Treniruojasi kasdien

– Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms?

– Vyksta "sparingai" – laisvosios treniruotės pobūdžio kovos, per kurias nuolat tobulėji. Treniruojamės kasdien, o prieš varžybas salėje būname ir du kartus per dieną – ryte ir vakare. Į salę einame beveik kaip į darbą: ryte treniruojiesi, paskui grįžti namo, pavalgai, šiek tiek pamiegi ir vėl atgal. Sunkiausia treniruotis prie jūros. Įsivaizduokite, treneris visus susodina į automobilį, išveža į Girulius, o po to paleidžia. "Į salę parbėgsite", – sako nurūkdamas. Na, ir bėgi. Grįžti juk reikia.

– Ne kiekvienas galėtų skirti tiek daug laiko užsiėmimams.

– Tiesa, laiko dabar tikrai mažiau, nes tuo pat metu studijuoju Kūno kultūros ir sporto pedagogiką, taip pat įsidarbinau sporto papildų parduotuvėje, nes pradėjau gyventi atskirai nuo tėvų. Bet turėdama laisvo laiko atidirbu su kaupu. Tai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Juolab kad ir mano vaikinas Deividas užsiima boksu – šalia savęs turiu didelį ramstį. Ir pati jam padedu ruoštis varžyboms

– Vadinasi, savo ateitį neabejotinai siejate su sportu?

– O taip. Jau dabar treniruoju žmones, padedu jiems atrasti šią sporto šaką. Bandžiau vesti ir sveikatingumo mankštas, tačiau man, ko gero, tokie užsiėmimai per daug ramūs. Norisi kažko aktyvesnio. Kartais tenka išgirsti skeptikų kalbas, neva niekas į merginą trenerę rimtai nežiūrės, bet aš noriu pakeisti tokį stereotipinį mąstymą. Įrodyti, kad bokse dominuoja ne tik vyrai.

– O su savo mylimuoju Deividu susipažinote kovų metu?

– Pastebėjome vienas kitą per varžybas prieš kelerius metus. Iš pradžių tai buvo tik žvilgsniai, vėliau pradėjome bendrauti internetu, užsimezgė ryšys. Ir štai jau treji metai esame kartu, treniruojamės, kartu mokomės ir vienas kitą motyvuojame. Dviese sportuoti daug smagiau, o svarbiausia, kad jis mane palaiko ir skatina siekti savo tikslų, nenuleisti rankų. Deividas šiuo sportu užsiima gerokai ilgiau nei aš, apie vienuolika metų, dalyvavo Europos ir pasaulio jaunimo čempionatuose, dabar tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu, nors yra tik metais už mane vyresnis.

Nemaloni varžybų patirtis

– Prisimenate savo pirmąsias varžybas ir debiutinį pasirodymą ringe? Buvo baisu?

– Ir dar kaip. Man buvo ką tik suėję aštuoniolika, bokso treniruotes lankiau ketvirtą ar penktą mėnesį. Tos varžybos Vilniuje man pačiai buvo labai netikėtos, be galo jaudinausi. Priešininkai buvo kur kas daugiau patyrę ir daug metų tuo užsiimantys sportininkai. Blogiausia, jog teko boksuotis su komandos drauge, su kuria anksčiau dažnai treniruodavausi. Labai sutrikau, užplūdo nemalonūs jausmai. Galima sakyti, patyriau psichologinę traumą. Nors varžybos nebuvo sėkmingos, nepalūžau, toliau lankiau treniruotes.

– Kitą kartą jau buvo drąsiau?

– Taip, ypač kai vykdavo čia pat, uostamiestyje. Esu gavusi milžinišką taurę, kaip geriausia Klaipėdos boksininkė. Jausmas – neapsakomas, tai buvo įvertinimas už sunkų darbą ir prakaitą, išlietą salėje. Apėmė pakylėtas jausmas ir noras dar labiau stengtis. Teko susirungti ir Vokietijoje, kur vyko tarptautinis moterų turnyras. Dalyvavome trys lietuvaitės. Tokios išvykos praplečia akiratį. Ten visai kitas lygis ir apskritai nėra skirstoma – esi vyras ar moteris – vis tiek rungiesi, kaip lygus su lygiu. Šiai sporto šakai Vokietijoje atstovaujančios moterys labai vyriškos. Kartais net yra sunku nuspėti jų lytį.