Pirmuoju smuiku Klaipėdos kameriniame orkestre griežiantis Linas Valickas ne tik visą širdį klasikinei muzikai atiduodantis muzikantas, dėstytojas ir mokytojas, bet ir azartiškas ekstremalaus sporto aistruolis. Jėgos aitvarais ir snieglentėmis besižavintis vaikinas tikina, kad pabėgti nuo įtemptų darbų jam padeda ūžiantis vėjas, besitaškantis vanduo ir greitis.

Smuiką iškeitė į plaukimą

– Kaip jūsų rankose atsidūrė kaprizingu ir sudėtingu instrumentu laikomas smuikas?

– Šeimoje nesu vienintelis muzikantas. Mano tėvas – profesionalus obojininkas, baigęs tuometę Vilniaus konservatoriją. Vaikystėje sąmoningo noro muzikuoti neturėjau. Buvau vos penkerių, kai tėvai mane nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Pedagogai patikrino klausą, ritmiką, pamatė, kad turiu tinkamus duomenis, ir priėmė. Pamenu, kad vaikystėje ir paauglystėje ne muzika man rūpėjo. Aktyviai sportavau net 10 metų – plaukimas, vanduo ir baseinas buvo didžiausia mano aistra. Lakstydamas ir į menų mokyklą, ir į treniruotes praleidau visą savo vaikystę. Plaukti sekėsi gerai, dalyvaudavau čempionatuose, džiugino ir pasiekimai bei rezultatai, tačiau lemiamu metu, kai reikėjo apsispręsti, ką rinktis, pasukau į muziką. Smuiko dėstytoja Undinė Jagėlaitė pareiškė ultimatumą – arba sportas, arba muzika. Pasirinkau pastarąją, nors tuo metu grieždavau labai mažai ir buvau prastas smuikininkas. Nuo devintos klasės pradėjau aktyviai domėtis muzika, groti, be galo daug dirbti, kartu pradėjo ir sektis. Jau 11 klasėje žinojau, kuria kryptimi ves mano kelias. Bet draugystė su vandeniu nenutrūko, artimas jis man liko iki šiol.

– Daugelis tėvų mažus vaikus, kurie vos pradeda smuikuoti, ima vadinti ateities stradivarijais. Sulaukdavote panašių epitetų?

– Ne, iš tėvų pusės nejaučiau jokio spaudimo – jie tikrai nesakydavo, kad auga būsimas profesionalas. Mama ir tėtis į mano grojimą žvelgė labai ramiai.

Klausa gelbsti automobilyje

– Ar galite pasigirti absoliučia klausa? Sakoma, kad smuikininkams būtinas ypatingas ausies jautrumas.

– Taip, mano klausa yra absoliuti. Išgirdęs garsą, iš karto galiu įvardyti, kuri tiksliai nata suskambo. Paauglystėje mano klausa draugams būdavo nemenka atrakcija ir keldavo juoko – vaikai atsukdavo čiaupą, paleisdavo vandenį ir klausdavo, kokia nata bėga vanduo. Arba prašydavo ją įvardyti nuleidus vandenį tualete. Sakydavau, kad skamba "fa".

– Jūsų klausa – Dievo dovana ar išlavintas dalykas?

– Manau, tai – įgimtas dalykas. Iki tam tikros ribos klausą galima lavinti, tačiau reikia ir bent menkų duomenų. Prisimenu, kad solfedžio pamokose nelabai žinodavau teoriją, todėl "gera" ausis padėdavo išsisukti daugelyje situacijų.

– O kasdieniame gyvenime absoliuti klausa padeda?

– Mano ausis pakankamai jautriai priima įvairius garsus, ypač pašalinius. Vis dėlto mano, kaip smuikininko, girdėjimas, matyt, šiek tiek skiriasi nuo kitų žmonių. Labiausiai išlavinta klausa man padeda automobilyje, kurį labai mėgstu vairuoti. Net menkiausias kiek kitoks garsas pradeda erzinti ir signalizuoja, kad kažkas negerai. Labai naudingas dalykas. Absoliuti klausa man asocijuojasi su mašina.

Klaipėda žavi ramybe

– Nors gimėte ir užaugote Vilniuje, dar ne taip seniai persikraustėte į uostamiestį. Kokie vėjai atpūtė čia?

– Klaipėdoje atsidūriau netikėtai – anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad gyvensiu ir dirbsiu čia. Prieš šias permainas šešerius metus negriežiau. Dėl įtempto grojimo buvo atsiradę problemų su rankomis. Aplankiau daug gydytojų Lietuvoje, tačiau niekas nepadėjo. Sužinojęs, kad Ispanijoje yra specialistas, kuris padeda netekusiems vilties muzikantams, nuvykau jas jį. Ne tik gydytojas, bet ir psichologas ispanas išsprendė mano bėdas. Vėliau, kai vėl pradėjau smuikuoti, vienas atsitiktinis koncertas tapo lemtingas. Po jo buvau suvestas su Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu Mindaugu Bačkumi, kuris mane pakvietė dirbti į uostamiestį. Taip ir įsitvirtinau.

– Kokia jums, tikram vilniečiui, pasirodė Klaipėda?

– Pirmiausia į akis krito miesto ramybė. Dabartiniu gyvenimo periodu man šis pojūtis labai patinka. Čia mažiau streso, panikos. Kai grįžtu į Vilnių pas savo šeimą, pravažiavęs Gedimino prospektu pamatau visišką chaosą. Klaipėdoje labai jaučiu kitokį klimatą, švaresnį orą, jūros įtaką. Man tai – svarbu. Be to, tokių spūsčių, kaip sostinėje, nėra.

– O kultūrinis gyvenimas uostamiestyje jus tenkina?

– Jo matau tiek, kiek pats grodamas dalyvauju įvairiuose renginiuose. Sau vis pasakau, kad norėčiau nueiti į kokį nors spektaklį, bet iki šiol taip ir neprisiruošiau. Mano tvarkaraštis tikrai užimtas: repeticijos, koncertai, pedagoginė veikla su E.Balsio menų gimnazijos S.Šimkaus konservatorijos moksleiviais bei Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentais. Galiausiai reikia rasti laiko palaikyti grojimo formą, neapleisti technikos. Dažniau koncertus ir renginius aplankau sostinėje.

Įkalti vinį – ne tabu

– Dėl galimybės prisiliesti prie aukštesnės kultūros jaučiate skirtumą tarp savęs ir aplinkos?

– Tikrai ne. Gyvenu paprastą gyvenimą, kaip ir visi žmonės. Mano draugai yra ne tik muzikantai, bet ir asmenys, užsiimantys visiškai kitokiomis veiklomis. Niekada savęs nelaikiau išskirtiniu ar geresniu. Prisitaikau prie esamos situacijos ir aplinkos: kai groju, muzika man yra šventas dalykas ir savo darbą stengiuosi atlikti kaip įmanoma geriau. O, pavyzdžiui, užsiimdamas jėgos aitvarų sportu, persiorientuoju į visiškai kitą amplua ir atsiriboju nuo kultūros. Viskam turi būti savas laikas.

– Esate apsidraudęs rankas?

– Ne. Tiesa, niekada nesidomėjau, ar pažįstami smuikininkai yra tai padarę. Tačiau rankas tikrai saugau.

– Fortepijono neneštumėte?

– Turbūt ne. Tačiau gyvenu visiškai normalų gyvenimą. Jeigu reikia, daiktus pakilnoju. Mėgstu ir plaktuką į rankas paimti bei vinį įkalti. Pastaruoju metu pradėjo patikti buities darbai – vis ieškau, ką sutvarkyti. Tiesa, prie staklių tikrai nelįsčiau. Maža kas. Ir mano propaguojamas jėgos aitvarų sportas taip pat susijęs su rankomis. Net vasaros metu "kaituodamas" vienintelis iš visų užsimaunu pirštines.

Aistra – ekstremalūs pojūčiai

– Kaip pradėjote užsiimti ekstremaliu laikomu jėgos aitvarų sportu?

– Jau seniai svajojau išbandyti šią sritį. Prieš ketverius metus man padovanojo nemokamų pamokų. Iš pradžių galvojau, jog tiesiog apsižiūrėsiu, bet išėjo taip, kad pabandžiau, ir kelio atgal nebebuvo. Po kelių savaičių treniruočių mintys sukosi tik apie jėgos aitvarus. Per pirmuosius metus išmokau visų reikiamų dalykų ir tapau priklausomas nuo vėjo.

– Kodėl jėgos aitvarai taip traukia?

– Man patinka faktas, kad vandenyje lieki tik pats ir tave valdanti jėga, stichija. Bangos, supanti erdvė, laisvės pojūtis kelia nenusakomas emocijas. Praskaidrėja mintys, pasimiršta viskas, kas slegia, nes esi čia ir dabar. Turbūt nėra geresnio būdo atsipalaiduoti.

– Bet kartu tai ir pavojingas užsiėmimas?

– Taip, tačiau reikia laikytis taisyklių. Pavyzdžiui, neplaukti esant labai stipriam vėjui. Ir pačiam teko patirti ekstremalių situacijų. Pamenu, kai jūroje pamečiau lentą, teko ją gaudyti ir, pučiant stipriam vėjui, pačiam save traukti iš vandens. Vėliau lentą radau už kelių kilometrų.

– Gyvenime nevengiate ekstremalių pojūčių?

– Toks jau esu. Mėgstu greitį, aštrius pojūčius, adrenaliną. Ateityje dar norėčiau išmokti ekstremalaus vairavimo, tačiau kol kas man užtenka jėgos aitvarų vasarą ir snieglentės žiemą.

Sūnaus groti nevers

– Pažiūrėjęs į jus, turbūt retas pasakytų, kad esate klasikinės muzikos atstovas, grojantis smuiku. Dažnai sulaukiate nuostabos dėl neakademinės išvaizdos?

– Kartais juokiuosi iš savęs – aš smuikininkas, o pažiūrėkite, kaip atrodau. Mariose su jėgos aitvaru mane pamatę žmonės vargiai patikėtų, kad rimtai groju, esu mokytojas ir dėstytojas. Ir patys instruktoriai stebisi, kad klasikos atstovas užsikrėtė šiuo sportu. Turbūt tarp "kaituojančiųjų" griežiantis smuiku esu vienintelis. Nors didžiausią dėmesį skiriu klasikinei muzikai, tačiau laisvalaikiu klausausi labai įvairių grupių. Mano automobilyje galite išgirsti ir "AC/DC", ir šiuolaikinės lietuvių elektroninės muzikos. Turbūt reikia priešpriešos ir savotiškos atsvaros.

– Jūsų sūnui šiuo metu tiek, kiek buvo jums, kai į rankas paėmėte smuiką. Ar savo atžalą bandote nukreipti muzikos link?

– Vaikas turi smuikelį, tik instrumentas šiuo metu jam atstoja žaislą. Mano pamoka sūnui tęsiasi lygiai minutę, nes jam greitai atsibosta. Nenoriu jo versti groti per prievartą, tačiau pastebėjau, kad sūnus turi duomenis ir gabumų muzikai. Tik pats rimtai Jokūbo nesiryžčiau mokyti. Su mažaisiais dirbti reikia specifinių gebėjimų.