S. Straukaitė prūsus mato baltus

  • Teksto dydis:

"Tautos išlikimo problema, kurią sprendžia naujas Giedriaus Kuprevičiaus operos "Prūsai" pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, šiandien ypač aktualus mums, lietuviams. Ar išliksime, ar asimiliuosimės, liksime tik popieriuje?" – klausia žinoma dizainerė Sandra Straukaitė, kurianti kostiumus operos "Prūsai" veikėjams.

– Įprasta, kad mūsų nacionaliniuose scenos veikaluose kostiumai siuvami iš lino, drobės. Iš kokios medžiagos bus "Prūsai"?

– Kostiumai bus siuvami iš šiuolaikiškų audinių. Kostiumai bus istoriškai stilizuoti, persmelkti gotikos dvasia.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Sunku buvo nuspręsti, kaip parodyti prūsus, nes tai – išnykusi tauta, ir mes nežinome, kokie jie buvo. Todėl fantazuojame. Man prūsai atrodo tarsi popieriniai.

– Popieriniai?

– Nes informaciją apie prūsus rankiojame tik iš popierių: rašytinių šaltinių, graviūrų, paveikslų. Žinome, kad prūsai buvo baltų gentis. Todėl matau juos baltais kostiumais.

Kryžiuočiai buvo miestiečiai, jų drabužiai bus spalvingi, spalvos – sodrios. Jų kostiumuose daug pusinio žmogaus vaizdavimo: viena pusė tokia, kita – kitokia. Akcentuojamas asmenybės dualizmas.

– Visa kūrybinė spektaklio komanda – kviestinė. Režisierius, dailininkas, jūs, kompozitorius atvyksta ir dirba skirtingu laiku. Kaip suderinate veiksmus?

– Nors dirbame atskirai, tačiau nuolat aptariame lūkesčius ir idėjas. Operos režisierius Gediminas Šeduikis pristatė kūrinio idėją, kryptį, pasakė, kokios stilistikos norėtų, pateikė mano darbų pavyzdžius, kurie jam patinka. Jis mėgsta minimalizmą, man tai – taip pat nesvetima. Tad spektaklio vizualika bus minimalistinė, tačiau sceną pripildys muzika, veiksmas.

– Kokia jūsų nuomonė apie G.Kuprevičiaus kūrinį?

– Nors opera "Prūsai" gana seniai parašyta, ir šiandien ji skamba įdomiai ir originaliai. Man ji patinka.

– Jums artima istorinė tematika?

– Spektaklyje sprendžiama prūsų išlikimo tema ypač aktuali Lietuvai dabar. Prūsai nedingo, jie asimiliavosi su vokiečiais. Visi žinome, kad buvo prūsų žemės, tačiau tautos mes neįdentifikuojame, manome, kad jie buvo kažkoks tarpinis variantas tarp germanų ir lietuvių.

Lietuvius gali ištikti toks pats likimas kaip prūsus ir labai greitai, nereikės nė šimtmečio. Buvo tauta ir nėra tautos, jeigu ji pralaimi mūšį už būvį, asimiliuojasi su kitomis.

– Dažnai pažymite, jog vertinate natūralumą, tačiau natūralumas nebūdingas teatro scenai, kurioje gausu butaforijos, blizgesio, viskas – ryšku ir gerai matoma. Kaip suderinate šias priešybes?

– Dėl to problemų nekyla. Kurdama kostiumus teatrui siekiu stilizacijos. Man svarbu kirpimas, siluetas, nesismulkinu su detalėmis, kurios galbūt buvo: diržais, pirštinėmis. Tik man labai patinka kepurės scenoje, bet jų labai nemėgsta aktoriai. Teks šį klausimą kažkaip išspręsti.

Operoje "Prūsai" svarbiausias scenoje bus žmogus, balsas, muzika. Spektaklio vizualumas išryškės bendrame paveiksle. Matau veikėjus grupėmis, lyg dėmes paveiksle. Kaip režisierius tuos veikėjus judins, kaip jie vaidins – tai jau kitas spektaklio kūrybinis aspektas.

– Teatrui kuriate daugiau kaip du dešimtmečius. Dirbote su daugeliu režisierių skirtinguose šalies teatruose. Kokie pastatymai labiausiai įsiminė? Kodėl?

– "Ledi Makbet", "Katedra", nes tai – vizualiai stiprūs scenos darbai.

– Su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiaujate pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?

– Dar neturiu įspūdžių, nes nemačiau šio teatro spektaklių. Žinau tik, kad teatro pastatas ruošiamas rekonstrukcijai ir kolektyvas priverstas glaustis kitur. Gaila, kad visi esame tarsi pakabinti ore, be namų – tikro teatro. Bet ką padarysi...

– Kostiumai spektakliams siuvami teatro siuvykloje. Ar nebūgštaujate, jog gali susitrukdyti procesas?

– Ne, tik reikės pasiūti tų kostiumų labai daug.

– Kiek?

– Apie 100.

– Teatro scena ir podiumas. Kokie didžiausi skirtumai ir panašumai?

– Tai skirtingi pasauliai su skirtingais reikalavimais. Tiek kurdama kostiumus spektakliui, tiek madą keliu sau uždavinius ir ieškau būdų, kaip juos išspręsti. Dažnai teatriniai dalykai pereina ant podiumo. Taip pat yra dalykų, kuriuos į teatro sceną atsinešu nuo podiumo.

Mėgstu patogumą. Jo siekiu ir kurdama scenos kostiumus, ir madą. Nors šiandien pažvelgus į kostiumus apniko abejonė, kad jie gal bus pernelyg sudėtingi, reikalaujantys fizinės jėgos. Jie sunkūs, masyvūs, turintys detalių.

– Po žiemos bus pavasaris, o pavasarį vėl vyks didžiausias Lietuvos mados renginys "Mados infekcija". Esate viena jo iniciatorių ir organizatorių. Ko tikėtis šiais metais?

– "Mados infekcija" šiais metais vyks 20 kartą. Labai daug vilčių dedame į šį jubiliejinį renginį. Jau atrinkome Lietuvos kūrėjus, dar renkame užsieniečius. Verda darbai šio renginio virtuvėje.

– Lietuviški mados renginiai, mugės palieka įspūdį, jog kuriančiųjų drabužius ir aksesuarus Lietuvoje kasmet daugėja. Kokie jūsų pastebėjimai?

– Dizaineriai keičiasi. Kiekvienais metais mes atrandame ir priimame į "Mados infekciją" vis naujus dizainerius. Vyksta konkursas. Po jo kažkas lieka, kažkas atkrenta. Vyksta nuolatinė kaita, nors atrodo, kad kai kurie prekės ženklai turėtų tvirtėti. Kai kurie žmonės tampa žymesni ir nerodo savo darbų šiame renginyje, nors turėtų rodyti, nes tai juk lietuviška mados savaitė.

– Todėl žinomus, garsius dizainerius, formuojančius lietuviškos mados įvaizdį, jau keletą dešimtmečių vis skaičiuojame ant pirštų. Kodėl?

– Mes bandome juos pristatyti, tačiau kiekvienas kuriantis žmogus turi ir pats daug padaryti, kad taptų žinomas. Mūsų kartai gal buvo lengviau dėl to, kad buvome pirmieji, tačiau mes ir pradėjome viską nuo nulio. Nebuvo nei audinių, nei pinigų – vis tiek darėme. Dabar gi yra viskas, net podiumas suteikiamas, tik kurkite kolekcijas, tačiau ir tai jauniesiems dažnai būna per sunku, nes nėra pinigų, komercijos... Tačiau niekam pasaulyje nebuvo viskas pateikta ant lėkštutės. Reikia daug ir sunkiai dirbti.

– Jūs per "Mados infekciją" visada pristatote naują kolekciją. Ką šiais metais ruošiate?

– Kol kas nieko. Dabar dirbu su opera "Prūsai". Kai pabaigsiu – tada imsiuosi kito darbo.

– Visada koncentruojate dėmesį tik į vieną darbą?

– Taip. Neverta blaškytis. Tik tada, kai pabaigiu ir įsuku vieną darbą, imuosi kito. Man taip geriau. Mano kolekcija atsiranda natūraliai. Žinau, kad turiu ją sukurti ir sukursiu.

– Niekada nepatyrėte panikos, kad "visko – per daug ir nieko nespėju" arba, dar baisiau, kūrybinės krizės?

– Dar nebuvo. Gal dar bus... (juokiasi). Kai nežinau, ką daryti, pradedu daryti ir minčių atsiranda. Reikia tik pradėti. Jeigu lauksi įkvėpimo – niekada nesulauksi. Reikia bandyti, tik tokiu būdu sužinosi, kas tau pavyksta, kas ne. Todėl man visada labai įdomu eksperimentuoti, daryti tai, ko niekada anksčiau nedariau. Nauji, nežinomi dalykai mane įkvepia.

– Pavyzdžiui?

– Įvairūs dalykai. Pavyzdžiui, galvodama apie kostiumus operai "Prūsai", domėjausi laikmečiu, istorija, to laikotarpio drabužiais. Dažnai studentai numoja ranka į istorinio kostiumo studijas. Be reikalo. Tik turėdamas turtingą žinių bagažą, žinodamas laikmečius, jų spalvų derinius, principus, proporcijas gali dirbti dabar ir pasakyti kai ką nauja.

Kitą kartą gali įkvėpti šalis ar garsas. Kiekvieną kartą inspiruoja kiti dalykai. Tereikia būti jautriam, kad pajustum, kas tau pačiam įdomu.

– Kaip išlaikote tą jautrumą, neužsiauginate storos odos, kuri reikalinga tam, kad išgyventume?

– Tai nuolatinis darbas. Kaip solistai turi nuolat dainuoti, muzikantai – groti, taip visi menininkai turi nuolat dirbti ir lavinti savo įgūdžius. Tik tada kas nors gimsta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Baltai

Baltai portretas
Baltijos jura yra Baltijos, nes prie jos gyvena Baltai, o ne atvirksciai.

Šiaip

Šiaip portretas
O kas dar buvo prūsai iki juos išnaikinant kryžiuočiams?

Anonimas

Anonimas portretas
Oi, gerb. dizainere, baltai ne todėl, kad balti, o todėl, kad kūrėsi ir gyveno aplink Baltijos jūrą...
VISI KOMENTARAI 11

Galerijos

Daugiau straipsnių