– Pasakei – susitikti per savo mintis, meną, knygas. Šie dalykai mažiau pavaldūs laikui nei žmogaus kūnas, turintis pradžią ir pabaigą. Fizinis konkretumas pernelyg siaubingas, jei nematai sielos gyvenimo. Sakei, kad šiuo metu domiesi terapiniu rašymu. Kodėl? Kokie principai skiria terapinį rašymą nuo kūrybinio?

– Bemąstant apie dabartinę literatūros būklę, dingtelėjo, kad retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų – apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk ir pati dažnai kartoju: rašau visų pirma sau, rašau, nes man pačiai to reikia, bet džiaugiuosi, jei užkabinu jautrią stygą, jei mano istorijos rezonuoja ir padeda skaitytojams.

Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomasi pas psichologą... Vis dėlto išėmus gydomąją lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.

Iš esmės terapinį rašymą nuo kūrybinio skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, „išsirašyti“, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją. Tačiau įmanoma, kad žmogus, „išrašantis“ savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, jau pirmuosiuose bandymuose sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

Vienatvė žmogų keičia

– Ar gali būti taip, kad autorius rašo iš giluminio nujautimo, sukaupto stebint tai, kas vyksta aplinkui? Jis rašo per daug nereflektuodamas. Paskui jo tekstus aiškinasi skaitytojai ir sako – o, žiūrėk, tokia mintis ir dar tokia. O autorius atsako, – nieko sau, žinai, rašydamas apie tai nepagalvojau. Ar tai labiau būdinga ne rašytojui, o tapytojui, muzikui, kurių raiškos priemonės nėra tokios aiškiai perprantamos ir rezultatas turi daugiau interpretacinių galimybių?

– Ar būna, kad mūsų tekstai neatspindi mūsų pačių? Nežinau, man dar neteko tokio skaityti. Veikiau atvirkščiai – kuo mažiau autorius sąmoningas arba kuo labiau jis slepiasi, tuo auditorijai stipresnis įspūdis, kad tai apie jį patį, apie autorių. Priedangas mes pasakodami, žinoma, pasitelkiame, bet, kaip sakė Oscaras Wilde'as, duokite man kaukę ir aš pasakysiu visą tiesą.

Nemanau, kad literatūrą skaitytojai interpretuoja mažiau nei tapybą ar muziką. Gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad tekstas yra nepajudinamas faktas, tekstinės informacijos srautas. Juk skaitydami neredaguojame: nebraukome pastraipų ir nesukeičiame žodžių vietomis. Bet štai puslapius galime praversti, skaitymo greitį kaitaliojame, aplinka, kurioje skaitome, gali keistis dramatiškai, kaip ir skaitytojų būsenos, nuotaikos, o kai pagalvojame apie kiekvieno gebėjimus įsivaizduoti ir reflektuoti... Romanas – tai erdvė, į kurią skaitytojai ateina ir apsigyvena arba ne. Erdvė, kurią skaitytojai savimi ne tik keičia, t. y. interpretuoja, bet ir apskritai priverčia egzistuoti. Autorius romaną pradeda, o skaitytojai užbaigia. Tik parašyta ir išleista, bet neskaitoma arba užmiršta knyga dingsta, jos nėra.

Beje, prieš kelerius metus įvyko vienos knygos prisikėlimas. Tai Johno Williamso „Stouneris“. Nepamenu, kuris dabar populiarus rašytojas šią knygą atrado savo lentynoje ir perskaitė po 50 metų nuo jos išleidimo ir mirties. Perskaitė ir sušuko: ji gyva, ji nuostabi, žmonės, skaitykite, tai šedevras! Ir štai kuklusis Lozorius stoja į bestselerių sąrašus.

– Kaip manai, ar nėra taip, kad daugelis didžiųjų rašytojų buvo ligoniai, besigydantys rašymu – Vulf, Manas, Rilkė, Kafka, Jelinek. Tik iš dvasinės negalios, vidinio žaizdotumo randasi gyvas literatūros turinys. Tai gal dirbant su rašančiais žmonėmis kaip su ligoniais rašymo seminaruose galima padėti jiems sukurti gerą literatūrą?

– Didžiuosius rašytojus mieliau sujungčiau kitu bruožu: bent jau tie, kuriuos išvardijai, buvo (yra) daugiau nei vidutiniškai intelektualūs. Žinoma, ne visi puikūs rašytojai yra intelektualai. Tikrai ne visi puikūs rašytojai kentėjo baisias dvasines kančias. Ir juolab ne visi kankiniai parašė gerų knygų. Man įstrigo Witoldo Gombrowicziaus dienoraščio įrašas: aš esu visiškai vienas ir todėl aš labiau egzistuoju. Iš totalios vienatvės egzistencijos jis ir kūrė. Tai nereiškia, kad Gombrowiczius visai nematė žmonių, ne, jo dienoraščiai liudija, kad jis sėdėjo baruose, keliavo, mylėjo moteris, bet – buvo toli nuo lenkų kultūrinės ir politinės terpės (karas jį atskyrė). Ir dar labiau įtariu tiesiog jo paties priimtą gyvenimo poziciją, su kuria man lengva tapatintis. Tokia sąmoninga, atkakli vienatvė žmogų keičia, ir visuomenės akimis jis ima atrodyti, švelniai tariant, keistas. Ligonis, pamišėlis, ekscentrikas. Monstras, kaip sakė Slavojus Žižekas. Iš pradžių juokiausi iš tokio žodžio, bet paskui surimtėjau: taip, monstras – tai aš!

Kai dirbu su žmonėmis kūrybinio rašymo dirbtuvėse, nežiūriu į juos kaip į ligonius, net jeigu jie ir būtų arti pamišimo. Kiekviename matau vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo visiems reikia tvarkytis. Psichologai per rašymą gelbėja tuos, kurie vaikšto ratais, neberasdami išėjimo iš kompleksų kalėjimo, tuos, kurie tapo savo paties įkaitais. Man rūpi ištraukti iš žmonių naratyvą ir paskatinti juo dalytis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau savo misijos tikslą.

– Ačiū už pokalbį ir už laiką, kurį dovanoji besidomintiems rašymu Klaipėdoje.