Įpynė A.Pugačiovos istoriją

Aktų salėje nuskamba mažos mergaitės, ryšinčios milžiniškais kaspinais, atliekama "Te visad šviečia saulė", vėliau aktorės sudainuoja viena žymiausių rusiškų romansų "Akys juodosios" ir Alos Pugačiovos "Milijoną raudonų rožių".

Primadonos daina – neatsitiktinis kūrybinės komandos pasirinkimas.

Kai kažkas iš sovietinės vadovybės atstovų, nuvykusių į apsaugos zoną, Černobylio atominę elektrinę supusią 30 kilometrų spinduliu, likvidatorių paklausė, ko jiems reikia labiausiai, žmonės atsakė – apelsinų ir A.Pugačiovos.

Atlikėja "zonoje" surengti koncertą, į kurį suplūdo didelė minia, neatsisakė. O veikiausiai to padaryti ir negalėjo.

Teigiama, kad likvidatorių pageidavimą asmeniškai dainininkei perdavė vienas aukštas sovietų valdžios pareigūnas.

Pasirinko Klaipėdą

Maždaug prieš dvidešimt metų pirmą kartą į Lietuvą atvažiavęs J.C.Vadi svečios šalies visiškai nepažinojo. Kaip pats juokdamasis sakė, neturėjo telefono ir net tikslaus plano, kur apsistos.

"Buvau tikras keliautojas. Visur, net į parduotuvę ėjau su žodynu rankose. Taip ir pramokau lietuvių kalbą – tiesiog gatvėje. Neturėjau kito pasirinkimo", – šyptelėjo režisierius.

Vėliau jis Šiauliuose dėstė prancūzų kalbą, o Kaune pastatė spektaklį. Pirmą kartą Klaipėdoje kūrėjas apsilankė šių metų balandį, vykstant festivaliui "Jauno teatro dienos".

Spalį jis sugrįžo nutaręs čia įgyvendinti galvoje jau daug laiko kirbėjusį projektą, susijusį su Černobylio avarija.

"Šis projektas – katastrofų muziejus iš ateities. Visai kaip Andrejaus Tarkovskio "Stalkeryje" ištarta frazė apie tai, kad pasaulio pabaiga jau yra įvykusi. Šia mintimi mes ir operuojame viso spektaklio, kuris kaskart bus vis kitoks, metu", – aiškino režisierius.

Iššūkis – rasti vietą

Statant spektaklį aktoriams reikėjo susipažinti su visa egzistuojančia medžiaga apie Černobylio katastrofą, kruopščiai išnagrinėti literatūrą.

Taip pat buvo intensyviai ieškoma tinkamos vietos spektakliui, apžiūrėti visi šalia Klaipėdos esantys apgriuvę pastatai. Daugelis jų pasirodė netinkami, nes yra avarinės būklės.

"Spektaklis labai interaktyvus, todėl pagrindinės repeticijos vyksta būtent dabar, kai pradedame jį rodyti. Darbas dar bus koreguojamas, nes pirmą kartą jį pristačius išryškėjo problemos. Čia esti labai daug improvizacijos, todėl džiugu, jog režisierius mums suteikė visišką laisvę", – pasakojo Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys.

Faktai apie Černobylį, kuriuos sužinojo, nustebino net ir pačius spektaklio kūrėjus.

Buvo bendraujama su likvidatoriais iš Lietuvos, gyvi jų pasakojimai labai praturtino spektaklio turinį. Taip pat panaudota archyvinė medžiaga.

Pavyzdžiui, motyvai iš Svetlanos Aleksijevič dokumentinio epo "Černobylio malda".

Knygoje rašoma, kad skaičiai vis dar įslaptinti, nes yra labai baisūs. Teigiama, kad Sovietų Sąjunga į katastrofos vietą pasiuntė 800 tūkst. būtinosios tarnybos kareivių ir pašauktų tarnybon likvidatorių. Jų amžiaus vidurkis buvo 33 metai.

"Černobyliečiams nebuvo sakoma tiesa, meluojama, jog radiacija nėra pavojinga, o mokslininkai tik išsigalvoja. Baisiausia, kad elektrinės vis dar statomos, nors yra uždelsto veikimo bombos", – apmaudavo aktorius D.Želvys.

Jam antrino ir režisierius.

"Tūkstančiai žmonių buvo vežami į katastrofos vietą kaip likvidatoriai, daugybė jų mirė ar tapo neįgaliais. Tačiau jeigu ne jie, galbūt dabar mūsų čia nebūtų, o Europa nė neegzistuotų. Tai yra mūsų apleistas rojus, niekas apie jį per daug nekalba, o iškreipta tiesa ir melas toliau sklinda. Mes akcentuojame ne baisius padarinius, o patį procesą, norime, kad žiūrovai tai pajaustų", – įsijautęs kalbėjo J.C.Vadi.

Režisieriaus Lietuvoje jau nebėra, tačiau spektaklis toliau bus rodomas. Lapkritį žiūrovai jį galės išvysti Klaipėdoje, o vėliau ir kituose miestuose.