Mugė – ne tik pirkti

Tai buvo trečiasis Klaipėdos etnokultūros centro surengtas festivalis. Jis vyksta kas antrus metus. Išsiugdęs savo tradicijas jis jau turi gausų gerbėjų būrį, žinantį, ko galima tikėtis šioje renginių gausioje šventėje.

Lankytojus traukė „Lauksnų“ prekyvietė, labiau skirta parodyti tradicinius lietuviškus amatus, pakviesti žiūrovus ir meistrus pabendrauti, sugundyti patiems išbandyti rankų miklumą.

Kiekvienas meistras ir jo darbai buvo plačiai pristatytas festivalio „Facebook“ paskyroje. Taip jie tapo prieinami ne tik į skverą atėjusiems žmonėms, bet ir interneto vartotojams visame pasaulyje.

Lydėjo karo tema

Šių metų „Lauksnose“ buvo galima susipažinti ne tik su lietuviškuoju paveldu, bet ir Čekijos, Sakartvelo, Ukrainos, Graikijos ir Mozambiko tam tikrų regionų ir muzikavimo būdų tradicijomis. Nors oficialiai buvo skelbtas ir akcentuotas polifoninis svečių dainavimas, mūsų minčių ir jausmų neapleidžianti karo tema šiemet buvo itin ryški daugelyje festivalio renginių.

Ne kartą žiūrovams pasirodžiusios folkloro ansamblio iš Kijevo „Volodar“ moterys kaskart turėjo paaiškinti, kad į Klaipėdą atvyko be vyrų, kurie Ukrainoje liko dėl karo. Atlikdamos Dnipro kazokų dainas jos ne tik pasakojo apie šimtametę savo tautos istoriją, bet kartu apraudojo žuvusiuosius šiomis dienomis, gailėjo našlaičių, liejo sielvartą dėl sunaikintų namų.

Linksmieji čekai pristatę festivalio žiūrovams Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimusius rekrūtų šokius atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII amžiuje. Tais laikais išlydimi į ilgą karinę tarnybą vaikinai norėjo ne tik atsisveikinti su artimaisiais, bet ir palikti jų atmintyje ryškų prisiminimą. Todėl kiekvienas sukurdavo savo šokį, pradžioje lėtą, o pabaigoje greitą ir net primenantį varžytuves, kuris šokėjas aukščiau iššoks.

Dainuoja visa šeima

Nė vienas žiūrovas neliko abejingas pamatęs scenoje Meladze šeimą iš Sakartvelo. Scenoje pasirodydavo devynių asmenų šeima: tėvai ir septyni jų vaikai. Meladzių vaikai užaugo aplinkoje, kurioje tradicinis dainavimas yra kasdienybė.

Daugiabalsis dainavimas kartvelų tautoje susiformavo dar prieš priimant krikščionybę (IV-ojo mūsų eros amžiaus pradžioje). Kartvelai klaipėdiečiams parodė ir į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą kautynių būdą – imtynes čidaoba. Tai yra ypatingas būdas kautis imantis tik stovint, kai leidžiama atakuoti ir kojomis – pakišti koją ar mesti per koją. Visa tai žiūrovai matė ne tik filmuose, bet ir gyvai. Berniukai imdavo mokytis šių imtynių nuo ankstyvos vaikystės.

Egzotika – melodijų pynė

Tikra egzotika tapo graikų iš Epyro regiono pasirodymai. Iš Pogoni miesto atvykę daugiabalsio dainavimo puoselėtojai stengiasi gaivinti daugiabalses dainas, kai nuo keturių iki 12 dainininkų vienu metu traukia keturias ar net penkias melodijas. Bene mažiausiai karingumo turėjo iš Švedijos, kur dabar gyvena, atvykęs muzikos atlikėjas Cris Gera. Jis pristatė unikalią Zimbabvėje gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi. Instrumentą sudaro medinė lenta su viršuje įtvirtintais metaliniais klavišais, kartais ji sumontuota iš moliūgo išskobtame korpuse.

Mbira muzika buvo žinoma jau prieš tūkstantį metų Zimbabvės Šona genties tradicijose. Ji skambėjo visose žmonėms svarbiose gyvenimo veiklose: vestuvėse, laidotuvėse, dvasių iššaukimo apeigose, prišaukiant lietų, palaikant ryšį su protėvių ir mirusių genties vadų dvasiomis. Festivalis neprailgo nei žiūrovams, nei dalyviams. Stebinanti kaskart pristatoma tautų kultūros įvairovė verčia laukti kitų „Lauksnų“ tikintis, kad neišvykstant iš Klaipėdos bus galima pažinti dar daugiau įdomių papročių, muzikavimo tradicijų bei amatų.