Tęsia gražią tradiciją

Tokio masto dainų šventė Klaipėdoje tęsia tradicijas, kurias puoselėjo didžiulės atsakomybės dvasios, patriotizmo prisodrintos pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių ir vėliau vykusių dainų švenčių rengėjai. Todėl visoms kartoms iš laikmečio gilumos iškyla prasmingi Vydūno žodžiai: „Dainoje – tautos dvasia“.

Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvos chorų sąjungos bei Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ iniciatyvai uostamiestyje surengti Lietuvos vakarų krašto dainų šventę pritarė Kultūros ministerija ir miesto savivaldybė.

Šioje šventėje numatoma parodyti platų meninės raiškos spektrą. Pasirodys chorai, etnografiniai ir folkloriniai ansambliai, liaudies instrumentų orkestrai, šokėjai. Šiemetė šventė pasižymės ir tuo, kad joje ketinama atgaivinti pučiamųjų orkestrų tradiciją – renginį papuoš pučiamieji orkestrai, atvykę iš Vakarų Lietuvos miestų.

Tikimasi, kad visi šventės dalyviai – dainininkai, šokėjai, orkestrantai – įsilies į Lietuvos muzikinės kultūros erdvę, parodydami individualų, savitą braižą, patys dvasiškai praturtėdami ir suteikdami džiaugsmo muzikos gerbėjams. Birželio 12 d. 17 val. Lietuvos vakarų krašto dainų šventė prasidės Klaipėdos vasaros koncertų estradoje.

„Lietuvos vakarų krašto dainų šventės tikslas – lietuviška daina ugdyti jaunąją kartą, visiems Lietuvos piliečiams skiepyti meilę ir pagarbą Lietuvai, jos žmonėms, istorijai, kultūrai, puoselėti ir tęsti chorinio dainavimo bei dainų švenčių tradicijas. Tikime, kad šiuo renginiu sustiprinsime meilę Tėvynei, pagarbą jos didingai praeičiai ir tautos didvyriams“, – teigė Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas, Lietuvos vakarų krašto dainų šventės meno vadovas ir direktorius doc. Algirdas Šumskis.

– Ką manote apie šią šventę, jos esmę?

– Apie šią dainų šventę, kaip ir apie visas dainų šventes, galima būtų kalbėti be sustojimo, nes jų esmė glūdi tūkstantmetėse mūsų tautos dainavimo tradicijose. Būtent šiose šventėse mūsų tauta vieningai tapatina save su savo Tėvyne, savo namais. Būtent dainų šventėse įvyksta tas ritualinis aktas, kai garsiai, visa širdimi išdainuojame Lietuvą, išdainuojame tai laisvai, prie amžinojo dainos aukuro pareiškiame apie savo ištikimybę kraštui, kuriame gyvename, kurį statome, kuriame, gražiname, kuriuo didžiuojamės. Dainų šventės buklete prisiminiau, kaip taikliai, kartu labai paprastai ir įtaigiai pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės proga rašė Vydūnas: „...Ir daina, ir dainavimas yra be dėsnių, kurie duoti iš aplinkos. Abiem pareina ypatingumas iš jaučiančiojo ir dainuojančiojo žmogaus. Koks jis, tokia yra ir jo daina, ir dainavimas. Daina išdainuota lyg vėl pasislepia žmogaus viduje. Čia jos namai, jos tėviškė“.

Turime kuo didžiuotis

– Kokia dainų šventės reikšmė mūsų miestui ir kraštui?

– Visada sakiau ir sakysiu, kad Klaipėdoje yra unikali situacija, kuri leidžia ypatingai geromis sąlygomis plėtoti savo kultūrą, nes esame gana toli nuo centro – Vilniaus, kartu gerokai arčiau Europos, be to, turime ir jūrų, ir oro uostus. Ši aplinkybė leidžia būti kitokiems, savarankiškesniems, nepriklausomiems, kartu būti ir ne „periferijoje“, o visų kultūrinių įvykių sūkuryje. Kita vertus, kai kalbame apie Klaipėdos kultūros istoriją, jos tradicijas, pastebime, kad tapatiname save ir su Prūsija, ir ypač su Mažąja Lietuva. Pelnytai didžiuojamės, kad Mažoji Lietuva davė visai Lietuvai raštą, pirmąją lietuvišką knygą, čia išleista pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Tačiau mažiau kalbame apie labai turtingą muzikinį palikimą, apie pirmuosius lietuviškus giesmynus, dainynus, liaudies dainų rinkinius, o dar mažiau – apie pirmąsias dainų šventes ir apie chorines giedotojų draugijas bei jų tradicijas. O visa tai buvo būtent čia. Na, gal tas susiliejimas, persidengimas su vokiškąja kultūra neleidžia apie tai labai garsiai kalbėti, tačiau žinoti apie tai ir tuo didžiuotis niekas netrukdo.

Mūsų miestas ir kraštas gali pelnytai didžiuotis, nes dainų švenčių tradicijų keliai į Lietuvą atėjo ir per Mažąją Lietuvą. Čia kur kas anksčiau prasidėjo dainų švenčių judėjimas (tiesa, pradžioje jos buvo daugiau vokiškos nei lietuviškos), čia jas puoselėjo Vydūnas, Stasys Šimkus, Antanas Vaičiūnas ir kiti. Tikriausiai visi žinote, kad pirmųjų lietuvių dainų švenčių ištakos – tai ant Rambyno kalno dar 1895 m. Vydūno rengtos dainų šventės. O kokią įtaką turėjo Tilžės giedotojų draugija, kurios pavyzdžiu būrėsi daugelis lietuvių chorų ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvoje!.. Taigi turime kuo didžiuotis, turime iškilių asmenybių, turime senas tradicijas, kurias privalu puoselėti.

Yra kuo pasidžiaugti ir dabar. Šiandien mes turime vieną didžiausių Vasaros koncertų estradą, kurioje kiekvienais metais galime surengti respublikines bei regionines dainų šventes. Tikiuosi, užteks blaivaus proto ir išminties, kad šios vietos neprarastume ateityje. Tokias skaitlingas dainų šventes Lietuvoje turi tik Vilniaus ir Klaipėdos miestai. Saugokime ir puoselėkime visa tai, kad ateities kartos mumis didžiuotųsi.

Kita vertus, dabartiniame globalizacijos ir pragmatizmo fone, kai kam galime atrodyti kiek keistokai. Dažnai girdžiu priekaištus ne tik sau, bet ir visiems dainų švenčių tradicijų puoselėtojams, kad, girdi, esame jau „vakarykštė diena“, kad dabar visai kitoks laikmetis ir reikia inovatyvumo, naujų formų, daugiau pramoginio pobūdžio renginių, kad dainų šventės neatitinka nūdienos keliamų reikalavimų, per brangios, kad neskatina kūrybinės industrijos, nedidina kultūros vartojimo, ir dar visokių iš piršto laužtų ir prisirankiotų iš visur „protingų“ frazių... Visiems tiems „išminčiams“ ir „pranašams“ taip ir norisi pasakyti – ateikite ir kartu padainuokime, ne angliškai ar dar kaip kitoniškai, o lietuviškai, padainuokime Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“, kurią šioje dainų šventėje diriguos maestro Lionginas Abarius. Su šia daina Lietuva išsivadavo iš sovietinio jungo, su ja iškentė tremtį, alkį ir dvasinį genocidą. Ateikite, nes šiandien ne mažiau nei kada nors aktualu dainuoti Lietuvą ir tai yra pats šiuolaikiškiausias požiūris ir atsakas tai grėsmingai, viską šluojančiai globalizacijai, tam periferiniam mąstymui, ir tam savasties išsižadėjusiam ir svetimą garbinančiam profanizmui bei pragmatizmui.

Pasirašė istorinę sutartį

– Kuo klaipėdietiška dainų šventė skiriasi nuo kitų?

– Klaipėdietiškos dainų šventės yra universalios. Čia turi galimybę lygiomis teisėmis reikštis visi tradiciniai dainų švenčių žanrai – chorinė, orkestrinė muzika ir šokis. Tuo mes esame ir išskirtiniai, tuo esame ir patrauklūs. Šio principo laikysimės ir šiemet.

– Bet bus ir naujovių?

– Visada prisimenu, kaip Klaipėdos dainų šventėse, be chorų, šokėjų bei liaudies instrumentų orkestrų, dalyvaudavo pučiamųjų instrumentų orkestrai. Vienok ši tradicija pamažu išnyko, kaip pučiamųjų instrumentų orkestrai išnyko ir iš Klaipėdos miesto mokyklų, ir iš įvairių jos įmonių. Nesiimu analizuoti, kodėl taip atsitiko, turime ką turime. Tačiau šioje šventėje nutarėme užpildyti šią spragą ir, sukvietę pučiamųjų orkestrų vadovus iš viso krašto, tarėmės, kaip atgaivinti šias nuostabias pučiamųjų instrumentų orkestrų tradicijas. Pirmuosius kuklius daigus galėsime pamatyti jau šį sekmadienį. Tai nedidelis žingsnelis, bet tikiu, kad jis padrąsins ir paskatins atgaivinti kitados garsias Klaipėdos pučiamųjų instrumentų orkestrų tradicijas, kurios puoš ir garsins mūsų miestą.

– Ar jūs ramus dėl dainų šventės ateities?

– Dainų šventės – mūsų tautos gyvasties šaltinis. Išdžiuvus jam, išnyks ir tauta... Todėl manau, kad, kol bus gyvas nors vienas tikras lietuvis, jos turi ateitį ir perspektyvą. Tikiu, kad ir mūsų mieste jos turi gražią ateitį. Juolab kad šventės išvakarėse Miesto taryba patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ bendradarbiavimo sutartį. Jos tikslas – kartu rengti dainų šventes. Joje visos šalys įsipareigojo Klaipėdoje ne tik rengti dainų šventes, bet ir remti jas finansiškai. Tai precendento neturinti, sakyčiau, istorinė sutartis, kuria asmeniškai labai džiaugiuosi. Žinoma, tai tik politinis žingsnis, bet ši paraiška atveria visai kitokią dainų švenčių ateities perspektyvą.