Buvusi klaipėdietė Jolita Kraniauskaitė, dabar – Herlyn, šiuo metu gyvenanti Hamburge, juokaudama savo asmeninį gyvenimą vadina sudėtinga meilės meno mokykla tarpkultūrinėse erdvėse. Pirmą kartą ji ištekėjo studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete filosofiją – už argentiniečio lazerinės fizikos studento, antrą kartą – dirbdama Kopenhagoje, už vokiečio banko vadovo. Dvi santuokas skiria 20 metų – tai savęs, gyvenimo prasmės ir savo vienintelio paieškų periodas. Toks pat metų skirtumas ir tarp abiejų Jolitos sūnų. Negana to, ryški ir impozantiška moteris parašė intriguojantį romaną, kuris šiomis dienomis pasirodys Lietuvos knygynuose. Ta proga ji kitą savaitę ruošiasi į Klaipėdą ir čia jį pristatys pirmiausia.

Be knygos negali užmigti

– Kokie vėjai jus nunešė į Hamburgą ir ar ten tarp vokiečių nenuobodžiaujate?

– Mano vyras kilęs iš Hamburgo, todėl jau trejus metus gyvename čia. Jei kas paklausia, kaip tau Hamburgas, atsakau – nežinau, gyvenu namie. Išties šio miesto nepažįstu, nors jį ir žinau.

Emociškai jo neapčiuopiu. Jis nei savas, nei svetimas, tiesiog miestas, kuriame gyvenu. Kopenhagoje jaučiausi kitaip. Gal todėl, kad turėjau darbą, į kurį reikėjo eiti kasdien...

– Kuo užsiimate dabar, be to, kad auginate sūnų ir esate savo mylimo vyro žmona?

– Dabar savaitę galiu kojos iš namų nekelti, jei nereikėtų sūnaus į vaikų darželį nuvesti, tai taip ir tūnočiau patenkinta namie. Nenuobodžiauju, visada atrandu ką veikti. Jei knyga po ranka – kitų atrakcijų man nelabai ir reikia. Gal pasisotinau? Žinoma, po kokio mėnesio ramaus gyvenimo pradedu spirgėti – tada nuskrendu pas kurią nors draugę į svečius  – jos irgi išsimėčiusios po pasaulį. O vasaros neįsivaizduoju be mudviejų su vyru kelionių motociklu. Vyras mėgsta buriuoti, bet manęs tai visai netraukia. Aš geriau į laivus žiūriu nuo kranto. Bet tikrai pamėgau su juo lėkti motociklu kur nors Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Tada man geriausia mąstyti (šypsosi).

Iki 42-ejų gėriau gyvenimą dideliais gurkšniais, nebijodama paspringti. Jono gimimas mane įžemino ir egzistencijai suteikė kitą prasmę. Aprimau. Dabar „nuotykiauju“ rafinuočiau – savo galvoje, skaitydama, rašydama arba žiūrėdama gerus kino filmus.

Esu skaitytoja maniakė. Be knygos vakare negaliu užmigti. Atvykusi į naują viešbutį, visada ieškau bibliotekėlės ir pasineriu į kitų keliautojų paliktą lektūrą.

Parašė intriguojantį romaną

– Kaip kilo mintis pačiai parašyti knygą?

– Manau, kiekviena moteris, artėjanti prie 50-mečio, yra sukaupusi pakankamai patirties, kad parašytų bent vieną knygą. Tas Žemaitės amžius paskatino ir mane. Nors rašyti ir skaityti mėgau nuo vaikystės. Augau tarp knygų, nes mama buvo bibliotekininkė. Pirmąją žinutę atspausdino „Lietuvos pionierius”, kai man buvo devyneri. Joje rašiau, kad noriu tapti architekte kaip tėtis.

Kitas rašymo etapas prasidėjo 2002-aisiais, po mano trijų savaičių kelionės į Libaną. Gavau tokią egzotikos dozę, kad pažadėjau ten gyvenantiems draugams būtinai apie tai parašyti. Taip prasidėjo kelionių aprašymų ciklas dienraštyje „Klaipėda“. Dabar galvoju, kad be tų tekstų gal ir tos knygos nebūtų buvę... Paskui sekė interviu su užsieniečiais „Vakarų eksprese“.

Nesitikėjau, kad parašyti knygą daug sunkiau nei 50 straipsnių.

Draugės seniai ragino. Aš vis atsikalbinėjau, sakiau, kad visi dabar rašo, kad yra daug geresnių žodžio meistrų… Bet kai mano vyras vieną dieną užvedė diskusiją, ką prasmingo žadu nuveikti per ateinančius 20 metų, pasijutau tarsi įžeista ir jo klausimą išgirdau lyg priekaištą. Užmynė jis man ant ambicijų. Atsikėlusi kitą rytą, įjungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti. Tai buvo romano pradžia.