Pietro Finelli kūryba tyrinėja klasikinio kino žanrą, vadinamąjį film noir (pranc. juodasis kinas). Šis kino terminas naudojamas apibūdinti 1940–1950 m. sukurtoms Holivudo kriminalinėms dramoms – gangsteriniams ar detektyviniams filmams. Jiems būdinga juodai balta, vokiečių ekspresionistų filmus primenanti stilistika, tiesiogine ir perkeltine prasme tamsi atmosfera, užkadrinis balsas, su nusikaltimais susijęs siužetas. Taip pat su noir žanru siejamas femme fatale personažas. Žinomiausi noir filmai yra „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon), „The Big Combo“, „Out of the Past“ ir kiti.

Parodoje „Noir Time“ Pietro Finelli, remdamasis noir kino struktūra ir estetika, perpina tapybą ir noir kino kadrus taip, kad tampa nebeaišku – kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, ir atvirkščiai. „Noir Time“ tyrinėja šią jungtį tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tarsi veiksmas vyktų mūsų mieste ir kiekvieno mūsų sąžinėje. Finelli, kiekvieną filmo kadrą papildęs iliustruotu vaizdu, analizuoja, kaip šios konotacijos, užklupusios metropolijos vyrus ir moteris, atveria gyvą nervą žmonių santykių srityje.

Savo paveikslus jis paverčia filmo segmentais ir taip sukuria paslaptingą pasakojimą, kur kino kadras užaštrina buvusio ir būsimo veiksmo nuojautą. Tą akimirką, kai stabdomas filmas, erdvės ir laiko tęstinumas atskleidžia tiesos ir suvokimo sąlyčio tašką. Tačiau Finelli fotografiškai tiksli tapyba necituoja filmo – tai nėra kadro išraiška kitomis priemonėmis.

Organizatorių nuotr.

Kiekvieną sceną, atrinktą iš filmo chirurginiu tikslumu, menininkas pakelia į abstrakčią dimensiją, kurioje atskiras epizodas tampa alibi gilinantis į realybės intuicijos mechanizmus. Režisieriaus André de Toth „Dark Waters” (1944 m.), Alfred L. Werker „He walked by night” (1948 m.) ar Bruce Humberstone „I Wake Up Screaming” (1941 m.) filmų kadruose nematomas pagrindinis veikėjas verčia mus tyrinėti bendrą tapatybių problemą, kai nežinome, kas sako: „Aš“ ar komentuoja veiksmus užkadriniu balsu.

Kiekvieną sceną, atrinktą iš filmo chirurginiu tikslumu, menininkas pakelia į abstrakčią dimensiją, kurioje atskiras epizodas tampa alibi gilinantis į realybės intuicijos mechanizmus.

Šis neapčiuopiamas personažas parodų salėje, tarsi filme, užklumpa žiūrovą nepasiruošusį. Kitų filmų, pavyzdžiui, Robert Siodmak „Phantom Lady“ (1944 m.) arba F. Lang „The Blue Gardenia“ (1953 m.), kadruose pateikiama savita struktūra su durų, koridorių, kambarių fragmentais ir dažnais perėjimais iš šviesos į tamsą, kur pagrindinio veikėjo (vyro ar moters) buvimas suvokiamas kaip klaida, šešėlis, šablonas, primenantis mums vis dar kažką pažįstamo, tačiau perkelto į naują aplinką ir kitą atmosferą.

Instaliacijoje „Noir Time“ menininkas, paveikslais vizualiai plėtodamas filmų režisierių sukurtus konfliktus, verčia žiūrovą abejoti tuo, ką mato, sukelia norą kapstytis vizualinėse konvencijose. Kartu autorius siekia, kad žiūrovas būtų ne pasyvus stebėtojas, bet taptų tarsi ekspozicijos dalimi, kad jo buvimas atnaujintų visą sudėtingą erdvės ir laiko vaizdinę dinamiką. Tiesą sakant,

ekspozicija yra ir nori būti gyvu šių vaizdinių / erdvinių jungčių ir šio filmų bei tapybos persipynimo epicentru. Ekspozicijos vieta tampa produktu, veiksmu vietoje, šios sudėtingos sąveikos instrumentu.

Apie autorių

Pietro Finelli (g. 1957) studijavo architektūrą Neapolio Federiko II universitete. Menininkas, parodų kuratorius ir meno teoretikas gyvena ir dirba Milane. Savo kūrybos parodas yra eksponavęs meno galerijose, muziejuose, kultūros centruose Romoje, Milane, Turine, Neapolyje, Benevente (Italija), Niujorke (JAV), Ženevoje (Šveicarija), Šarlerua, La Luvjere (Belgija), Buenos Airėse (Argentina) ir kt.

Paroda veiks iki 2019 m. lapkričio 10 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).