"Normalios" profesijos nesužavėjo

– Tiesa, kad užaugote muzikantų šeimoje?

– Vienas senelis buvo chorvedys, kitas – pianistas, kaip ir abu mano tėveliai. Tarp kitko, groti fortepijonu mane mokė mama, o brolį – tėtis. Tik brolis galiausiai pasirinko "normalią" specialybę. Taip jau susiklostė, kad muzika mus supo nuo pat mažens, nors tėveliai labai priešinosi, vargais negalais juos įtikinau, kad noriu ir galiu muzikuoti.

– Sprendžiant iš pavardės, turite nelietuviškų šaknų.

– Rusiškų. Tėtis kilęs iš Čečėnijos, iš paties Grozno. Kiek žinau, senelis atvažiavo studijuoti į Vilnių, į tuometę muzikos akademiją, tačiau vėliau sugrįžo gyventi į Rusiją. Mano tėtis pasielgė priešingai – baigęs muzikos studijas liko su šeima Lietuvoje. Paskui gavo paskyrimą į Klaipėdą.

– Kada pradėjote savo muzikinį kelią su grupe "Royce"?

– Lapkritį atšventėme penkerių metų gimtadienį. Grupės sudėtis per tą laikotarpį nesikeitė, o su dauguma "Royce" narių buvome pažįstami dar prieš jai susikuriant. Pavyzdžiui, su būgnininku Dainiumi Kažukausku, kuriam padedant baigiau J.Karoso muzikos mokyklą. Dainius mane, kaip didelį roko gerbėją, pakvietė prisijungti prie grupės.

Skaudu dėl mokytojų

– Ar koncertinė veikla netrukdo mokytojauti?

– Keista dirbti E.Balsio menų gimnazijoje, kurioje pats kažkada mokiausi. Jei atvirai, stengiuosi visas veiklas derinti taip, kad mokytojavimas netrukdytų muzikai, kuri šiandien yra mano pagrindinis užsiėmimas. Kol esu tinkamo amžiaus ir kupinas jėgų, stengiuosi visą save atiduoti kūrybai. Reikia dar daug ko išmokti ir įgyti patirties, kad ateityje galėčiau mokyti.

Vytauto Petriko nuotr.

– Koks dabar yra jaunimas jūsų akimis?

– Vaikams trūksta užsidegimo, galbūt ir valios. Tai mane stebina, matyt, todėl, kad pačiam niekada nestigo motyvacijos. Mums jokios kliūtys nebuvo svarbios. Dabar jauniems žmonėms, rodos, viskas paduodama ant lėkštutės, bet pasiimti vis tiek neskuba, dar pagalvoja, ar verta.

– E.Balsio menų gimnazija streike nedalyvavo, tačiau ar pats asmeniškai palaikote sukilusius mokytojus?

– Gerai žinau, kokia situacija yra sunki, nes augau mokytojų šeimoje. Labiausiai man skaudu ne dėl savęs, o dėl savo tėvų. Visą gyvenimą jie paskyrė ne tik vienai profesijai, bet ir vienai darbovietei. Ir per tuos 25 metus padėtis atlyginimų ir kitais požiūriais nė kiek nepasikeitė. Aš nesu toks kantrus, kaip mano tėvai. Kita turbūt bendra visos Lietuvos problema yra tai, kad vienu metu turi dirbti keliuose darbuose, jei nori oriai gyventi. Tokių idėjinių žmonių, kurie dirba už centus, mokyklose stipriai mažėja. Sunku net įsivaizduoti, kas bus ateityje, kai vyresnioji mokytojų karta išeis ilsėtis.

– Esate profesionalus gitaristas, turite daug su muzika susijusios veiklos. Kam jums reikalingos dar vienos – magistrantūros studijos?

Jeigu manai, kad jau viską pasiekei ir viską išmokai, vadinasi, drauguži, tau laikas sustoti.

– Jeigu manai, kad jau viską pasiekei ir viską išmokai, vadinasi, drauguži, tau laikas sustoti. Jei nebūsi savikritiškas, nustosi tobulėti, tapsi neįdomus. Tavęs niekam nebereikės. Negalima užsisėdėti vienoje vietoje. Noriu plėsti savo muzikinį akiratį, todėl dainuoju Klaipėdos chore "Aukuras", o klasiką pakeičiu džiazu arba roku.

Prikėlė senus žigulius

– Turite net septynias gitaras. Kur visas jas laikote?

– Gitaros man – kaip moterims batai. Visi mano darbai, instrumentai yra studijoje, vadovaujuosi nuostata, kad namuose muzikos nebus. Grįžęs po darbų noriu poilsio ir ramybės.

– O kaip atsipalaiduojate?

– Mėgstu gaminti, bet didžiausias mano hobis – automobiliai. Man patinka prie jų krapštytis, pats turiu ne vieną. Nusipirkau senus nevažiuojančius žigulius ir per pusantrų metų restauravau. Fizinis darbas – labai gera atsvara muzikai. Buvau pradėjęs stipriai sportuoti, deja, vis pritrūksta laiko. Koncertavimas fiziškai atima daug jėgų.

– Ar kada nors buvote užsnūdęs per pamokas?

– Turiu kitą išsigelbėjimą nuo nuovargio. Pajautęs, kad miegas ima viršų, išeinu kelioms minutėms pasivaikščioti.