– Labai netikėta. Kaip jums atėjo į galvą tokia mintis ir ar tai sudėtinga?

– Mano gyvenime buvo momentas, kai teko pačiam gydytis nuo depresijos. Tiesiog po vienos didžiulės verslo partnerių išdavystės teko ieškoti būdų ne tik išgyventi fiziškai, bet ir rasti sielos nusiraminimą. Tada prisiminiau ankstyvos jaunystės pabandymus. Buvau pagaminęs tris elektrines gitaras. Viena jų buvo netinkama groti, kita – pusėtinai, trečiąja pats grojau mokydamasis medicinos mokykloje. Tiesiog pamačiau, kiek daug netobulumų yra "parduotuvinėse" gitarose. Pasidomėjau ir supratau, kad mano profesija suteikė vilčių sukurti ne tik dantį, bet ir gitarą. Žinomas gitaristas Eugenijus Janavičius gerai jas įvertino. Gavau siuntinį – 10 kilogramų sveriančią riešutmečio lentą. Ją teko nudrožti iki kelių milimetrų storio ir padaryti gaubtą. Maišai drožlių vis dar laukia, kada bus panaudotos kepant šašlykus.

– Be galo smalsu, kodėl jūsų gitaros – būtent tokios, panašios į smuikus?

– Ėmiausi jas gaminti pagal smuiko technologiją, išgaubtas. Kiekviena jų yra unikali, kitos tokios pasaulyje nėra. Klausiausi paskaitos apie gitaras ir sugalvojau pasigaminti džiazinę gitarą. Man labai patiko, kad pirmosios elektrinės buvo būtent tokios ir skirtos atlikti džiazą. Jos buvo drožiamos. Pats labai mėgstu smuiko, violončelės skambesį. Be to, domėjausi dabartiniais instrumentų meistrais. Pasirodo, ir šiais laikais yra stradivarijų, kurių darbų muzikantai laukia kelerius metus. Vienas jų į internetą įkėlė visą instrumento pagaminimo eigą, pradedant medžio gabalo paruošimu. Pažiūrėjau visą tą darbą ir supratau, kad šis žmogus pasiųstas iš aukščiau, kad išmokytų mane kantrybės, kurios man gerokai trūksta. Kai pas mus atvažiuoja pasimokyti dantų technikai, jiems sakau, kad svarbiausias dalykas mūsų darbe – kantrybė. Pirmas išbandymas – pažiūrėti filmuotą medžiagą, kaip nuo pradžių iki pabaigos pagaminamas smuikas. Daugeliui neužtenka kantrybės net žiūrėti, apie gaminimą jau nekalbu.

Sveikai gyventi ėmė po nuopuolio

– Jūsų darbas reikalauja kruopštumo ir kantrybės, o dar pomėgis prikala ilgoms valandoms prie darbastalio. Ar jūsų kūnas neprotestuoja prieš tokį įkalinimą?

– Pirmiausia, aš nesikankinu, aš mėgaujuosi tai darydamas. Bet ir fizinio krūvio sau duodu. Triskart per savaitę važiuoju į baseiną. Paskutinis mano pasiekimas – vienu įkvėpimu galiu nunerti 75 metrus. Tokį rezultatą pasiekiau per pusantrų metų. Kai ko nors imuosi, išsemiu tai iki esmės, iki pat šaknų. Man svarbu procesas, o ne rezultatas.

– Ar tai yra visi jūsų pomėgiai?

– Dar – Violetos mezgimas. Turime knygą, kurioje parodyta 240 mezgimo raštų. Ji yra numezgusi juos visus. Vadinu ją mezgimo profesore. Televizoriaus neturime, politika nesidomime, jei norime ką nors pažiūrėti, reklamos bei kiti intarpai mums netrukdo. Va taip taupome laiką. Tada jo lieka drauge padainuoti. Didžiausia gyvenimo laimė rasti savo žmogų. Aš esu labai dėkingas likimui už Violetą.

– Turite ypatingą požiūrį į sveiką gyvenseną. Kaip ir kada pradėjote apie tai galvoti?

– Kad pradėtum teisingai gyventi, reikia paslysti ir nugriūti. Gėriau, ir nemažai. Būdamas 39-erių svėriau 100 kilogramų, turėjau pilvą, veidas buvo violetinis. Kai man sukako 40 metų, surengėme didelę šventę su gausybe gėrimų ir valgių. Į gimtadienį atvažiavo mano bendrakursis, kuris jau pusmetį negėrė. Vieną akimirką pagavau jo į mane nukreiptą kupiną gailesčio žvilgsnį. Ir tai buvo paskutinis lašas, po kurio jau 15 metų nebegeriu visiškai. Pradžioje dar užsukdavau į parduotuvę, kaip anksčiau, kai kaskart nusipirkdavau alaus. Bet prisimindavau, kad nebereikia, ir nuvairuodavau namo. Po poros mėnesių, vieną gegužės rytą pabudau šeštą valandą ir pajutau, kaip gera, kai neskauda galvos, netroškina, kai dar taip anksti, o aš jau pailsėjęs. Supratau, kiek daug laiko gyvenau beprasmiškai. Išmokau gyventi išmintingai. Valgyti tikslingai, pirma pagalvojant, ką šiandien veiksiu.

Vizitinė kortelė

Artūras Savičenko gimė 1962 m. vasario 15 d.

Violeta Savičenko – 1966 m. gegužės 13 d.

Abu baigė Kauno Prano Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą,

Nuo 1991 m. pora gyvena ir dirba Klaipėdoje, užaugino dukrą Karoliną ir sūnų Mažvydą, yra ketverių metukų Kipro ir pusantrų Dominyko seneliai.