Gėlynų įvairovė

Lietuvos etnografijos muziejus, ko gero, tapo pačia tinkamiausia vieta susitikti su giminėmis ir draugais, padėkoti už naują derlių, prisiminti šuoliais prabėgusią vasarą ir atgaivinti Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventadienio nuotaiką senajame kaime.

Žolėmis apipintoje šventėje netrūko padėkos ženklų už tai, ką šiemet gamta mums padovanojo. Šventė prasidėjo miestelio bažnyčioje, kur pašventinti atsinešti augalai, vėliau šventės dalyviai patraukė į muziejuje veikiantį Aukštaitijos regioną.

Kas rankose laikė lauko gėlių puokštę, kas į saują bėrėsi šviežių grūdų ir tikino, kad tai padės likusius metus nieko nestokoti ir džiaugtis vasarą gautomis gėrybėmis.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Mes savo puokštę pasidarėme iš visokių gėlyčių, kurias tik radome savo sode ir pakeliui į šventę. Dar mano seneliai sakydavo, kad Žolinės puokštė turi būti kuo įvairesnė, pilnesnė. Taip esą galime padėkoti už kiekvieną žiedą, kiekvieną vaisių ar uogą, kurie visą vasarą žmonėms teikė energijos“, – kalbėjo Rumšiškėse sutikta ponia Gražina.

Ramūnas į Žolinės šventę atvežė tris savo vaikus. Jauniausiosios dukros galvą puošė gėlių vainikas, iš kurio kyšojo rugys. Kiti vaikai po kelis žiedelius laikė rankose. „Norime, kad vaikai pamatytų tradicijas, pabandysime išsiaiškinti, kokias gėles jie išsirinko, ką jos simbolizuoja. Esame nusimatę keletą edukacijų, tad gal pavyks dar kokį Žolinės simbolį pasigaminti ir į namus parsivežti“, – tarstelėjo kalbintas vyras.

Tradicijų paieškos

Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotojai Žolinės šventei paruošė iš tiesų gausią programą, kurioje ne tik detalesnis žvilgsnis į augalus, bet ir kvietimas pakeliauti laiku, susipažinti su senosiomis Žolinės tradicijomis.

„Kelionės laiku programos dalyviai – muziejininkai ir savanoriai pakvietė lankytojus kartu patirti XX a. 3–4 deš. šventadienio kaime nuotaiką. Tai proga pabūti vienos šeimos šventės dalyviais, pabendrauti. Anksčiau buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoje“, – kalbėjo šventės organizatoriai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Vienoje iš edukacijų Lietuvos žolininkė Adelė Karaliūnaitė pakvietė iš arčiau pažinti vaistinius augalus, jų gerąsias savybes, sužinoti, kas tinka arbatoms, sirupams, raugui. Lankytojai smalsavo ir kokių augalų gamtoje geriau nerinkti.

„Dabar reikėtų susirinkti laukines kriaušytes, nes ją suvalgius, papildomas reikiamas naudingų medžiagų kiekis. Tiesiog reikia susirinkti, jas karštu vandeniu nuplikyti ir trintuvu padaryti tyrelę, neišmetat jokių kauliukų, kotelių ar žievelės. Taip pat dabar reikia rinkti šermukšnių uogas“, – išmintimi dalijosi A. Karaliūnaitė.

Žolininkė pridūrė, kad Žolinės puokštė net svarbesnė už verbą, nes į ją sudedamos visos gėrybės, kurias pavyko rasti gamtoje, užauginti. Žolinės puokštė turėtų būti kelių aukštų, galima net ir daržoves įrišti ir taip padėkoti už visą derlių.

Kitoje sodyboje – tikras smaližių rojus, mat čia buvo galima pasigaminti senovinių saldainių. Be to, muziejininkai pasistengė, kad Žolinės lankytojai galėtų pasisemti senolių išminties, todėl kvietė ragauti, skanauti, šiųmečių derliaus gėrybių.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Gurkšnis arbatos – dar viena patirčių erdvė, kurioje susipynė skonis, kvapas, nauda kūnui ir atgaiva sielai. „Visos arbatos, kvapiosios ir gaivinančios, užplikomos verdančiu vandeniu – geriamos savo nuožiūra: karštos, vėsios ar šaltos. Jokių taisyklių nėra: kas kokią arbatą pageidauja, tokią ir geria. Ryte galima gerti karštą, o dieną ir vakare – vėsią. Šalta arbata atgaivina. Jei vakaras šaltas, tai puikiai pasijusime vakare išgėrę ir karštos arbatos“, – apie skirtingas arbatas ir jų poveikį pasakojo vyr. muziejininkė Rasa Žumbakienė.

Laikas teatrui

Nors Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotojai ir taip Žolinės metu nevengia vaidybos, šokių, gali pasakoti apie sodybas, papročius ir senąjį lietuvių gyvenimą, tačiau šiųmetėje šventėje savo vietą tarp žolynais puoštų muziejaus erdvių atrado ir teatras.

Režisieriai Vytautas Mikalauskas ir Justina Bendinskytė padovanojo teatro spektaklį „Trijų velnių valsas“, sukurtą pagal lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, komediją „Trys mylimos“. Jame pasakojama istorija apie kaimo berną Liudviką, vienu metu viliojantį tris moterėles.

„Meilybėmis ir apgaule bernas siekia išvilioti pinigų kelionei. Padėtis kebli, nes trys mylimos – vienoje troboje gyvenančios motina ir dvi dukros. Liudvikui tenka visaip išsisukinėti ir gudrauti, kad neišaiškėtų kurpiamos melagystės. Kai merginų motina, vyriausioji Liudviko mylimoji, nusprendžia, kad užteks našlauti ir pats laikas būtų tekėti dar kartą, jaunikiui pradeda gerokai svilti padai“, – taip intrigavo spektaklio kūrėjai.