„Minėjimuose, tremtinių suvažiavimuose lankysiuosi, kol gyva būsiu, kol kojos neš“, – pasiryžusi Teresė Simonavičienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vykusio 1952-jų metų masinės tremties 60-ųjų metinių minėjimo metu besišnekučiavusi su kita buvusia tremtine Genovaite Samuoliene.

Moterys buvo tiek įnikusios į prisiminimus, kad net nesistengė atidžiai klausyti Gedulo ir vilties dienos iškilmingų kalbų, ansamblio „Ainiai“ atliekamų dainų.

„Mane iš 7 klasės paėmė. Tėtę daktarai buvo išleidę iš ligoninės namo numirti, nes inkstai neveikė. Kareiviai jį, jau buvusį prie mirties, užkėlė ant vežimo, pilno daiktų, ir mus visus išvežė“, – pasakojo G.Samuolienė, pridūrusi, kad tėvas Sibire vis dėlto atsigavo.

„Kai kuriems leisdavo daiktų paiimti. Pati neprisimenu, man tada buvo 6 metai. Tėvas pasakojo, kad kai mus vežė, stribas tėvui liepė ir užuolaidas, ir armoniką dėti. Sakė, ant duonos išmainysit“, – kalbėjo T.Simonavičienė. Abi moterys susipažino per tremtinių suvažiavimą ir dabar nuolat bendrauja.

Kita buvusi tremtinė Dona Miliūnaitė sakė, kad bendri išgyvenimai vienija. "Su buvusiais tremtiniais iki šiol labai artimai bendraujame“, – sakė moteris, kuri stengiasi nepraleisti nė vieno tremčių minėjimo.

Vos užkalbinta rankinėje ji iškart surado lapelį, kuriame buvo atšviesta dalis Irkutsko srities žemėlapio. „Štai čia mes gyvenome, – bakstelėjo pirštu į Taljanų gyvenvietę. – Aš ir nuotraukų turiu“. Ji išsitraukė kelias fotografijas su žaliuojančiu peizažu ir mažyčiais nameliais tolumoje.

D.Miliūnaitei tremtinių traukinyje į Irkutską tuomet suėjo treji metai. Dovanų ji gavo skylutę vagono sienoje, kad galėtų stebėti besikeičiančius vaizdus. „Tėtis išgręžė“, – atsiminimais dalijosi moteris. Jos seseriai priverstinė kelionė į Rusijos gilumą tapo ir povestuvine, nes buvo ką tik ištekėjusi.

Tremtyje Miliūnams praleidus penkerius metus, šeimos galva – tarpukario Lietuvos ūkininkas Antanas Miliūnas – žuvo dirbdamas miške.

Likusiems gyviems šeimos nariams į gimtinę leista sugrįžti tik po 9 metų. Būtent dėl tėvo D.Miliūnaitė kelis kartus grįžo į Taljanų gyvenvietę, kur pusbadžiu praleido savo vaikystę. Aplankyti tėvo kapą ji ryžosi po tremties praėjus tik 23 metams. Sekančios kelionės metu ji į Lietuvą parsivežė tėvo palaikus, vėliau vyko parvežti ir kitų lietuvių palaikų.

„Toje gyvenvietėje gyveno daugiau kaip 1300 lietuvių. Kai kurie net ten gimusieji lietuviai rusiškai taip ir neišmoko“, – pasakojo D.Miliūnaitė.

Politinių kalinių ir tremtinių, Šaulių, Tautinio jaunimo sąjungų atstovai į minėjimą atvyko nešini vėliavomis ir gėlių žiedais.

Gedulo ir vilties diena Kaune paminėta ne tik renginiu prie Laisvės paminklo ir Nežinomojo kareivio kapo, bet ir Šv. Mišiomis, susikaupimo valandėle Petrašiūnų kapinėse, įvairiais koncertais, parodomis. Gėlės padėtos ir Kauno geležinkelio stoties perone.