24 metų Gabija Karpauskaitė švenčia. Įstojusi į magistro studijas prestižiniame Kembridžo universitete kaunietė per mažiau nei pusmetį surinko beveik visą čia mokytis reikalingą 28 tūkst. eurų sumą. Tarp geradarių mergina įvardijo ir "Kauno dieną".

G.Karpauskaitės svajonė išsipildė – įmoką už mokslus ji jau sumokėjo ir gavo teisę nuo spalio 1 d. pradėti mokytis viename seniausių Anglijos universitetų, išugdžiusių kone 100 Nobelio premijos laureatų.

"Dabar didžiausias mano galvos skausmas – užsidirbti pinigų pragyvenimo išlaidoms. Dirbu, o kai prasidės mokslai, trūks kokių 1500 svarų, bet manau, kad labai taupant įmanoma išgyventi", – optimizmo neprarado G.Karpauskaitė, skubanti pasinaudoti proga. Prasidėjus mokslo metams Kembridžo studentams dirbti yra griežtai draudžiama.

– Kaip jautiesi – išsipildė tavo svajonė?

– Džiaugiuosi, kad svajonė išsipildė. Atrodo, kad tai didžiulio nuotykio pradžia. Taip ir stengiuosi į visus šiuos metus žiūrėti. Nes jei pradedi galvoti kitaip, gali labai išsigąsti. Jaučiu, kad bus labai įdomūs metai, tikrai daug išmoksiu. Kalbėdama su kitais studentais suvokiu, kad susitvarkysiu. Tik reikės laikytis griežto tvarkaraščio, o prie to jau esu pratusi. Visi čia labai daug dirba. Niekas iš tų, kuriuos pažįstu, savęs nelaiko genijais. Kaip tik jie labai aiškiai suvokia savo ribotumą. Pati jaučiu, kad dar turiu daug ko išmokti: jau dabar, pirmosiomis atvykimo dienomis, dar neprasidėjus mokslams, įgyju vis naujų žinių – kasdien išmokstu bent po vieną naują anglišką žodį. Daug ir savarankiškumo pamokų: susiplanuoti dieną taip, kad ir į darbą suspėtum, ir pasimokytum, ir maistą pasigamintum, ir dar gal kokią svarbią ir įdomią vietą aplankytum.

– Kokie pirmieji tavo įspūdžiai?

– Didžiausią įspūdį man padarė dvi bibliotekos: Švietimo fakulteto ir didžioji universiteto. Jų aplinka tiesiog įkvepia mokytis: be galo daug knygų (tikrai neįsivaizdavau, kad jų tiek gali būti vienoje vietoje), stalai apšviesti stalinių lempų, vartomų knygų šnarėjimas ir spaudomų klaviatūrų tarškesys skaityklose. Smagiausia dėl knygų – jų čia labai daug, gali pasirinkti kokią tik nori ir tikrai žinai, kad surasi ją bibliotekoje.

Sunkiausia Kembridže (kaip ir greičiausiai bet kur kitur) namų ilgesys. Kasvakar jį jaučiu labai stipriai, pasiilgstu namiškių. Guodžia mintis, kad po metų grįšiu. Kaip prieš išvažiuojant juokavo tėtis: žmones tremdavo į Sibirą 25-eriems metams ir jie kažkaip ištverdavo, o tu ką – metų neištversi? Manau, kad ištversiu, be to, mokausi tai, kas patinka, ir veiklos čia tikrai netrūksta.

– Kaip pavyko surinkti studijoms Kembridže reikalingus pinigus?

– Pinigų rinkimas buvo žiaurus darbas, ir jis vis dar tebesitęsia. Buvo trumpų akimirkų, kai abejojau, ar galėsiu surinkti, todėl esu dėkinga savo šeimai ir draugams už palaikymą. Visi šie žmonės mane skatino nenukabinti nosies ir eiti pirmyn.

Truputį papasakosiu, kaip ieškojau pinigų, gal bus naudinga tiems, kurie tai darys ateityje. Gavusi pasiūlymą studijuoti, pirmiausia rašiau visiems savo "Facebook'o" draugams ir prašiau jų rekomenduoti fondus arba žmones, kurie galėtų paaukoti pinigų studijoms. Iš jų gavau daug naudingos informacijos. Vienas draugas sukūrė elektroninį tinklalapį gkfnd.lt, per kurį žmonės galėjo aukoti. Kita draugė pasiūlė du fondus, kurie didžiule dalimi parėmė mano studijas. Kai kurių draugų, žinodama, kad jų tėvai galėtų paremti studijas, pinigų prašiau tiesiogiai, jie irgi atsiliepė ir pagelbėjo.

Tada kreipiausi į savo darbovietę, jie man pasiūlė susisiekti su "Kauno diena" ir parašyti straipsnį prašant paramos, taip pat pasiūlė keletą fondų, į kuriuos galėčiau kreiptis dėl finansinės paramos. Straipsnis "Kauno dienoje" buvo labai naudingas, per jį atsiliepė žmonės, kurie norėjo man pagelbėti. Esu dėkinga ir savo darbdaviams, nes vieni iš jų man davė galimybę užsidirbti padidindami darbo krūvį, kiti didžiule dalimi parėmė mokesčio už mokslą įnašą. Jų dėka grįžusi į Lietuvą jau turiu darbo vietą – dirbsiu anglų kalbos mokytoja. Esu labai laiminga.

Dar siunčiau laiškus įmonių direktoriams ir valstybės valdžios atstovams elektroniniu paštu, net nežinau, kiek tokių laiškų išsiunčiau. Esu dėkinga tiems, kurie atsiliepė. Vieną idėją pasiūlė gimnazija, kurioje dirbu mokytoja, – prašyti žmonių pervesti 2 proc. pajamų mokesčio į Jėzuitų gimnazijos alumnų asociacijos banko sąskaitą – čia vėl padėjo "Facebook'o" kontaktai.

Esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie prisidėjo: tiek padrąsinimo žodžiais, tiek materialiai. Be jūsų visų šita svajonė nebūtų tapusi realybe.

– Kokia aplinka ir žmonės dabar tave supa Kembridže?

– Negaliu atsistebėti visa aplinka ir žmonių gerumu bei draugiškumu. Atvažiavau čia rugpjūčio 7 d., gyvenu pas sesers draugus. Jie labai draugiški žmonės, neseniai susituokė, turi mažą berniuką. Priėmė mane kaip šeimos narę, supažindino su daugeliu žmonių, su kuriais susidraugavau. Iš jų gavau ir dviratį, kuriuo galiu važinėti po Kembridžą – be jo čia neįmanoma.

Labai gražu, kad Anglijoje žmonės labai daug bendrauja, eina vieni pas kitus į svečius, vakarieniauja kartu. Kasvakar pas mus į namus ateina svečių arba kažkur einame su jais. Pirmosiomis dienomis Kembridžo katalikų studentų bendruomenėje "Fisher House" susipažinau su žmonėmis, su kuriais einu pietauti, mokausi, jie padeda pasiskolinti knygų iš bibliotekos, aprodo miestą.

Pirmosiomis dienomis gal buvo šiek tiek sunkiau dėl naujų dalykų gausos, bet kažkurį rytą važiuodama dviračiu per dulksną parke pajutau, kad man čia gera būti. Manau, kad tada galutinai supratau, kad galėsiu čia pasilikti metus ir išgyvensiu. Ir nenuostabu, kodėl C.S.Lewis "Narnijos kronikas" sukūrė būtent čia. Šita šalis turi žavesio, jų kultūra kitokia nei mūsų, bet tuo ir žavi.

– Minėjai darbą – ar įmanoma suderinti jį su mokslais?

– Viename viešbutyje dirbu kambarine, tai leidžia užsidirbti pinigų, kurių trūksta pragyvenimo išlaidoms. Ten dirbsiu tik iki spalio pradžios, nes tada prasideda mokslai, bet manau, kad uždirbtų pinigų užteks, kad nusipirkčiau maisto ir sumokėčiau nuomą. Universitetas griežtai draudžia dirbti studijų metu, reikia net pasirašyti sutartį, kurioje pasižadama, kad studijų metu nedirbsi. Krūviai per dideli, kad būtų galima suderinti ir studijas, ir darbą. Laisvu nuo darbo metu einu į biblioteką, joje galiu skaityti, ruoštis magistro darbui.

Pinigų reikia daug – Anglijoje nuoma brangesnė nei pas mus Lietuvoje. Išlaidos maistui gana panašios kaip Lietuvoje, jeigu moki taupyti. Kita dalis pinigų greičiausiai išeis kelionės namo bilietams per Kalėdas ir grįžti namo jau po pačių studijų. Dar šiek tiek reikės išleisti kopijoms arba knygoms. Manau, kad tam pinigų išleidžia ir Anglijos studentai.

– Kiek laiko truks studijos ir ką galvoji daryti po jų?

– Studijos truks dešimt mėnesių, nuo spalio 1 d. iki liepos 20 d., bent jau tiek galioja bendrabučio Šv.Edmundo koledže nuoma. Grįžusi į Lietuvą pradėsiu dirbti anglų kalbos mokytoja Kauno jėzuitų gimnazijoje. Šioje mokykloje baigiau dvylika klasių ir vos ją baigusi mamai sakiau, kad tikrai ten sugrįšiu, bet jau kaip mokytoja. Iš tikrųjų svajonės pildosi, tereikia labai kažko norėti.

– Ką galėtum patarti turintiesiems panašių svajonių?

– Noriu padrąsinti visus, kurie siekia savo svajonės, – ją pasiekti tikrai yra įmanoma. Dauguma žmonių Kembridžo universitete nėra turtingi – jie dėjo visas pastangas: daug ir sunkiai dirbo, gavo stipendijas arba finansavimą studijoms iš kitų šaltinių. Taigi, manau, kad finansai nėra kliūtis, jei kažko labai nori.