„Gyvenam Lampėdžiuose. Kiekvieną šeštadienį čia su žmona atvažiuojame, apsiperkame, paskui einame gert kavos – toks mūsų šeštadienio ritualas“, – pasakojo lampėdiškis Viktoras Gasiūnas, šįkart į turgų užsukęs tik su metukų dukrele Viktorija.

Kol mažylė ramiai sėdėjo vežimėlyje, tėtis pirko šakočio, daržovių. „Čia perkame visas reikalingas daržoves, vištieną. Parduotuvėje maisto labai mažai perkame. Čia ieškome kokybės, ir šiaip smagu – savotiška pramoga išeina. Turime savo pardavėjus, visi pažįsta, žino, ką perkame. Pavyzdžiui, vištieną pas tą pačią moterį perkame, tai ji mūsų visą laiką laukia, jei vėluojam – mums atideda vištą“, – pasakojo pašnekovas.

Ant rankos užsimetęs medinę pintinę produktams, po turgų vaikštinėjo ir Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. „Kai tik galiu, čia šeštadieniais užsuku. Ne dėl maisto, ne dėl geresnių produktų – dėl susitikimų. Man turgus – susitikimų vieta. Bendravimo gyvenime man nestinga, kartais net norėtųsi izoliuotis, bet čia prekiauti suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos – juk dažniausiai patys jie ir augina parduodamus produktus, – kalbėjo E. Stancikas. – Visada smagu pasikalbėti su Teodoru, kuris iš Panevėžio atveža duoną, su dzūkais, atvežusiais sūrius ir jogurtus, Dalia nuo Širvintų atveža ožkos sūrius, Audronė iš Ariogalos – mėsos produktus. Mes jau beveik kaip giminės – vieni kitus pažįstam, kreipiamės vardais. Man tie žmonės gražūs, jie patys augina, kuria tuos produktus. Bendrauji su jais, ir jų pagamintus produktus valgydamas jauti kažką pozityvaus ir inspiruojančio kūrybai“.

Jis prisipažino su šio turgelio prekeiviais pakalbantis ne tik apie perkamus maisto produktus – ir apie darbus, atostogų kryptis, politiką.

Prie įėjimo į turgų vainikais ir kapams puošti skirtomis puokštėmis, kuriose puikavosi į kopūstus panašios gėlės, prekiavo pusamžis vyras. „Čia ne šiaip kopūstai, čia – dekoratyviniai kopūstai, vadinamoji brasika. Tai atspari šalčiui gėlė, stovi ilgiau nei chrizantemos, apie mėnesį išsilaiko tikrai – atlaiko šalčius iki –10 laipsnių“, –  sakė Jurbarko rajone gėles auginantis Vitalijus Timofejevas.

Nors nedideli vainikai kainavo nepigiai – 14–18 eurų, tačiau, pašnekovo žodžiais, jis turįs savo pirkėją. Pats vainikų prisipažino negaminantis – tai daro žmona.