Ilsisi tautos šviesuoliai

Sakysite, gėda, bet Petrašiūnų kapinėse lankiausi vos kelis kartus. Ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė antropologės Marijos Gimbutienės kelionė ir atsisveikinimas su kunigu, poetu, kolekcininku Ričardu Mikutavičiumi. Pamenu, žmonės kalbėjo, kad Lietuvoje buvo tik dvi tokios laidotuvės – 1933 m. liepą Kaune, kai buvo atsisveikinama su lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu ir 1999 m. kovą, kai žmonės palydėjo R.Mikutavičių. Velionį į paskutinę kelionę gatvėmis tąkart lydėjo dešimtys tūkstančių žmonių, o vilkstinė driekėsi ne vieną kilometrą.

Nuo tos dienos prabėgo daugiau nei 20 metų, todėl nors ir esu tikra kaunietė, kelią į Petrašiūnų panteoną šiek tiek primiršau.

"Važiuokite visą laiką tiesiai. Kai pamatysite prekiautojus su gėlėmis ir žvakėmis, stokite. Tada eikite pro pagrindinius vartus iš M.Gimbutienės gatvės. Juos tikrai pamatysite. Tada pačiu pirmu takeliu sukite kairėn pusėn, pro kolumbariumus. Eikite tiesiai link aikštelės, nuo kurios išsišakoja visos alėjos", – gana detaliai kelio kryptį nurodė vietinė gyventoja, matyt, dažna mirusiųjų miestelio lankytoja.

Artėjant mirusiųjų pagerbimo savaitgaliui, kapinėse jau buvo jaučiamas lengvas šurmulys. Tingintys paeiti kelis šimtus metrų įnirtingai brūžino automobilius prie pagrindinių vartų. Būrelis miestiečių užgulė kolumbariumą. Pavienės, po teritoriją išsibarsčiusios moterys rovė sudžiūvusias žoles, rinko senas žvakes. Pastarąsias iš šiukšlinių traukė ir su didžiausiu triukšmu vilko varnos.

Žinau, kad jau šį savaitgalį vaizdas čia bus kitoks, o žmonės, ne sykį raginti valdžios susilaikyti nuo kelionių, vis tiek plūs į kapines. Kas lankyti savų, anapilin išėjusiųjų, kas čia besiilsinčių tautos šviesuolių. Pastarųjų Petrašiūnų panteone šimtai, pradedant Juozu Zikaru, Antanu Žmuidzinavičiumi, Bernardu Brazdžioniu, baigiant Leonidu Donskiu, Algimantu Kanču.

Kapinėse organizuojamos ir Helovino temos ekskursijos, bet šįsyk čia vaikščiojo literatūrai neabejingos sielos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ekskursija apie žodį

Ekskursijos į Petrašiūnų kapines organizuotos jau ne kartą. Vienoje jų buvo pasakojama apie profesionaliosios lietuviškos muzikos pradininkus. Šįsyk "Kaunas IN" su skaitove, poete ir gide Neringa Daniulaitiene priešaky kvietė prisiminti iškiliausius žodžio meistrus. Po trumpos įžangos apie tai, kaip gimė mintis surengti tokio pobūdžio ekskursiją, gidė stabtelėjo prie pirmosios kapavietės. Didžiulis antkapis su biustu, vaizduojančiu moterį, galvą apsirišusią skarele, kuždėjo, kad čia palaidota Lazdynų Pelėda.

"Dauguma jūsų žinote, kad po šiuo slapyvardžiu slėpėsi dvi seserys – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė", – N.Daniulaitienė patikslino, kad visi mes stovime prie pastarosios kapo. S.Pšibiliauskienė palaidota kitur.

Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, kaip pasakojo gidė, būdama septyniolikos pradėjo kurti lenkiškai. Rašyti lietuvių spaudai ją paskatino sesuo ir Povilas Višinskis. Rašė ji lenkiškai, o sesuo Sofija tekstus vertė į lietuvių kalbą. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu. Todėl po sesers mirties Marija rašė lietuviškai, išleido kelias knygas tuo pačiu pseudonimu.

"Didžiausias seserų nuopelnas, kad savo pasauliu jos atitraukė kitas moteris nuo lenkų kalbos ir augino lietuviško žodžio sklaidą", – gidė nusilenkė Lazdynų Pelėdai, o šalia jos kapo pražydo balta gėlė.

Dar vienas žiedas krito prie Prano Mašioto kapo. Geriau žinomas kaip vaikiškų knygų rašytojas, jis buvo ir matematikas, Jono Jablonskio prašymu į dienos šviesą paleidęs ir aritmetikos, ir trigonometrijos vadovėlį.

"Kaip matote, jis buvo universalus kūrėjas. Šiandien sužinosite ir daugiau istorijų apie žmones, kurie turėjo įvairiapusį gyvenimą, – su P.Mašiotu ekskursijos gidė atsisveikino jo rašytos "Lakštingalos" žodžiais. – Naktis pavydėjo dienai, kad jai paukšteliai gražiai čiulba. Sumanė bent vieną kurį paukštelį pavilioti. Dienai traukiantis, tyliai šliaužė naktis ir klausėsi, kuris paukštis kaip čiulba. Kai visi paukščiai vakarop nutilo, poilsio sutūpė, prišliaužė naktis prie lakštingalos ir šnabžda."

Prie kiekvieno šviesuolio kapo buvo padėtas gėlės žiedas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Paliesta istorija

Sulėtinusi žingsnį prie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės amžinojo poilsio vietos, N.Daniulaitienė džiaugėsi, kad tai viena iš nedaugelio istorijų, prie kurios jai teko asmeniškai prisiliesti. Kelis kartus apsilankiusi Čiurlionių anūkės namuose, poetė ir skaitovė ten sužinojo įdomių istorijų. Tarkim, apie Sofijos skrybėlę, kurią ji atsivežė iš Prancūzijos, apie jos bandymus Lietuvoje įdiegti švietimo sistemos modelius, kurių sėkmingus pavyzdžius ji parsivežė iš aplankytų užsienio šalių ar apie vardinį, specialiai jai išlietą medalį, gautą iš Prancūzijos rašytojų sąjungos.

"Vis dėlto šiandien kalbėsime apie Sofijos santykį su žodžiu. Ar žinojote, kad iki dvylikos metų ji nekalbėjo lietuviškai? Į lietuvių kalbą ją atvedė ir meile lietuviškam žodžiui uždegė Juozas Tumas-Vaižgantas. Sofijos publicistikos istorija prasidėjo dar 1910 m., kai ji parašė knygą, kritikuojančią tuometę Lietuvos terpę. Knygą ji rašė drauge su vyru. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ją iliustravo", – N.Daniulaitienė džiaugėsi, kad kūrybinis S.Kymantaitės-Čiurlionienės palikimas ir toliau leidžiamas jos artimųjų lėšomis, o šiuo metu ruošiamas jau septintas tomas.

Ekskursijos vedlė priminė Čiurlionių namus, kuriuose anuomet vykdavo literatūriniai vakarai. Juose dalyvaudavo ir Salomėja Nėris, ir Vincas Mykolaitis-Putinas, ir kiti to meto lietuviško žodžio šaukliai. Jie ne tik atsinešdavo savo kūrybą, bet ir tą, kurią gaudavo iš užsienio. Versdavo ją ir ieškodavo naujų lietuvių žodžių kūrinio jėgai perteikti.

Aktyvistė ir kovotoja

"Sofiją mes žinome kaip visuomenininkę, moterų ir merginų skaučių organizacijos vadovę, aktyvią kovotoją už prostitucijos panaikinimą. Jos suburtos bendramintės eidavo į stotis ir stebėdavo iš kaimų atvykusias merginas. Jei šios blaškydavosi nežinodamos, kur eiti, neturėdavo jokių artimųjų, Sofijos suburtos moterys jas priglausdavo", – gidė pasakojo, kad S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo ne tik didelės širdies, bet ir aistringa kavos mėgėja.

Tuo metu, kai eiliniai darbininkai uždirbdavo apie 60 litų per mėnesį, Sofija sau leisdavo pirkti kavos pakuotę už 8 litus. Priešingai nei dauguma, nei su cikorijomis, nei su miežiais jos nemaišė, o į klausimą, kodėl pas ją viena skaniausių kavų mieste, atsakydavo, kad reikia pirkti gerą produktą, o dedant į puoduką – negailėti.

"Ak, štai mano silpnoji pusė, visą gyvenimą pasisekimas daug daugiau davė man energijos, negu kliūtys. Šiurkščiai pareikšti reikalavimai, priekaištai, aštri kritika žlugdyte žlugdė. Vėliau gyvenime teko daug kovoti. Galiu pasakyti, dirbti sekėsi ir keista – dideli pagyrimai visados man atrodė nepelnyti. Nuostabus jausmas lyg džiugu ir grįžti prie savo paties vertinimo ir tai atrodo svarbiausia, – N.Daniulaitienės lūpose suskambo Sofijos žodžiai. – O kritika, pikta kritika kažkaip gesina, išmuša darbą iš rankų ir vėl žmogus grįžti prie to, ką pats žinai apie save. Atsitiesi. Taigi, dėl žmonių kritikos niekada nesijaučiau ką išmokusi, tačiau bičiuliškas švelnias pastabas visados priimdavau atvira širdimi. Pirmas tikras susidūrimas su įkvėpėju ir mokytoju, geriau kūrybinės mano dvasios žadintoju, tai buvo susitikimas su mano vyru."

Išlaikė gausią šeimą

Apie Kazį Binkį gidė norėjo kalbėti ne tik kai apie kūrėją. Žvelgdama į aštrių linijų jo profilį ant akmens, N.Daniulaitienė visų pirma prisiminė jį kaip penkių vaikų tėvą. Mirusi pirmoji žmona jį paliko su dviem dukromis, o antroji žmona į šeimą atvedė dar tris vaikus. Kolegos esą dažnai pabrėždavo, kad K.Binkis buvo vienas iš nedaugelio, savo didžiulę šeimą sugebėjęs išlaikyti vien tik iš rašymo. "Gal tik dvi pirmąsias knygas jis parašė reikalų nespaudžiamas, o reikalai jį spaudė ir spaudė hidraulinio preso jėga, bet į tuos dalykus jis žiūrėjo nerūpestingai ir linksmai", – N.Daniulaitienė citavo Joną Aistį. Kaip ir prie kiekvienos kapavietės, prieš atsisveikindama, ji ir šįsyk prabilo kūrėjo darbu "Šimtas pavasarių". Tiesa, pastarasis daugumai priminė ne K.Binkį, o vieną iš daugelio maestro Vytauto Kernagio dainų.

"Eime toliau", – vos už kelių dešimčių metrų gidė ir vėl sustojo, o akis pakėlė į viršų. Kelių metrų aukščio paminklas pasakojo tragišką dramaturgo Raimondo Samulevičiaus istoriją. 1981-ųjų vasarį, Vilniuje, Gedimino prospekte, aukštas pareigas užimančio saugumiečio bute jis buvo nušautas pistoletu. Teisiamasis tąkart dievagojosi, esą ginklą palaikė žiebtuvėliu, todėl spragtelėjo ir netyčia pataikė R.Samulevičiui į akį.

"Jis mokėjo sakyti tarp eilučių. Tai galbūt patiko ne visiems. R.Samulevičiaus kūryba buvo versta ir publikuota Niujorke, Anglijoje, Suomijoje. Pasakojama, kad per laidotuves buvo pilna kostiumuotų vyrų, kurie stebėjo visą procesą", – gidė tęsė žodžio kelią po kapines, o dramaturgo poilsio vietą ekskursijos dalyvės pažymėjo dar vienu baltu gėlės žiedu.

Degtukai vietoje zapalkų

Lėtai tipendama takeliais, Neringa drauge su nedideliu būreliu miestiečių aplankė Antano Šmulkščio-Paparonio, Juozo Grušo, Vytauto Alanto kapavietes. Nepamiršo ir Kazimiero Būgos – vieno žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, dirbusių daugelyje lituanistikos ir baltistikos mokslo sričių, nusipelniusio leksikologijai ir leksikografijai, lietuvių etimologijai, onomastikai, rengusio vadovėlius studentams.

Lietuvos universiteto profesorius 1924 m. išleido pirmąjį "Lietuvių kalbos žodyno" sąsiuvinį, buvo sukaupęs apie 617 tūkst. lapelių žodyno kartoteką. Tobulino bendrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą. Iš Kauno senųjų kapinių K.Būga į Petrašiūnus perkeltas XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Būrys ekskursantų prisiminė S.Nėrį – lietuvių lyrikę, subtiliausiai perteikusią moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Darsyk nusilenkė R.Mikutavičiui. Daugeliui jis buvo tikras dvasinis autoritetas, o jo žodis buvo toks stiprus ir įtaigus, kad į bažnyčią eidavo net ir tie, kurie anksčiau jos slenksčio nebuvo mynę.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Susirinkusieji žingsnį sulėtino prie Jono Jablonskio kapo. Ant antkapio – kalbininko atvaizdas. Toks, kokį esame matę įvairiose knygose ar lietuvių kalbos kabinetuose ant sienų. Per savo amžių jis išspausdino per 460 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi chrestomatijos "Vargo mokyklai" dalis, daug verstų knygelių. Paliko ir ne vieną naują žodį.

"Gal žinote bent vieną tokį?" – pakilus rankai minioje pasigirdo žodis "degtukai", o jį lydėjo įdomus gidės pasakojimas.

Nuėjęs į vieną Klemės parduotuvę, J.Jablonskis paklausė pardavėjos, ar ši turi degtukų. Krautuvininkė, pirmą kartą išgirdusi šį žodį, atsakė, kad tokių nėra. Tada kalbininkas pirštu dūrė į gulinčią dėžutę ir tarė: "Kaip nėra, štai, jie guli ant stalo!" Taip J.Jablonskis apėjo visas Kelmės krautuves ir išaiškino, kad nėra sierčiakų, zapalkų. Yra tik degtukai.

"Dar vienas žodis, svarbus konkrečiai Kaunui, tai – ramovė. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra kalbos patriarchas", – N.Daniulaitienė pasakojo, kad J.Jablonskio siūlymu ir krašto apsaugos ministro įsakymu 1924 m. klubas pavadintas Lietuvos karininkų ramove.