Leidęsi į kultūrinę tiriamojo-žvalgomojo pobūdžio ekspediciją šiuo metu remontuojamu TẽKA laivu organizatoriai kartu su vietos miestelių moksleiviais išsirinks vietas būsimoms kūrybinėms dirbtuvėms. Jų metu kiekviename iš paupių bus sukurti funkcionalūs ir susiję su Nemunu mažosios architektūros objektai. Rugsėjį "TẽKA: Reanimacija" įgyvendintus projektus perleis miestelių bendruomenėms, skatindami pačius gyventojus kurti savo pakrantes.

O kol kas laivo įgula tyrinėja žemėlapius, kviečia bendruomenių atstovus ir nagrinėja istorinę medžiagą. Nemuno pakrančių gyventojai dalijasi savo atsiminimais apie paupius ir pakrančių kultūrą bei laukia kūrybinių dirbtuvių. Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.

Apie kolektyvo TẽKA misiją ir projektus pasakoja projekto vadovas Justinas Kalinauskas ir kūrybinių dirbtuvių vadovė Rasa Chmieliauskaitė.

– Kas yra TẽKA ir kokius žmones tai vienija?

J.K.: Iniciatyvą pradėjome prieš ketverius metus. Tuomet reagavome į Nemuno krantinių stagnaciją, jų urbanistinę atskirtį nuo miesto ir sudėtingą prieinamumą kauniečiams. Stebėdami paupių situaciją užsienio miestuose siekėme provokuoti diskusiją savo mieste ir ieškoti galimos funkcijos miestietiškai ir kultūriškai aktyviai pakrantei. Šiuo metu į iniciatyvą įvairiomis formomis jau yra įsitraukę keliolika įvairių profesijų ir kompetencijų dalyvių: architektų, istorikų, menotyrininkų, dizainerių, menininkų ir kitų. Praėjus keleriems metams prasiplėtė ir mūsų žvilgsnis – nuo Kauno krantinių įveiklinimo iki diskusijos apie per pastaruosius keliasdešimt metų iš kolektyvinės atminties ištrintą, šimtmečius Kauno regione gyvavusią upių kultūros tradiciją, kurią siekiame įprasminti ir (at)kurti naujame šiuolaikiniame kontekste.

TẽKA komanda siūlo vėl pažinti supančius vandenis, surasti santykį, naudotis begaliniu potencialu.

– Regis, ir pats pavadinimas slepia kažkokią kitą reikšmę nei vien "teka"?

J.K.: Pavadinimu "Tẽka" norime apibūdinti ne tik su paupiais susijusius kultūros procesus, bet ir gyventojų (bendruomenių) artėjimą prie upių panašiu principu, kuriuo mažesni upeliai suteka į didesnes upes – tai yra būrimąsi drauge.

– Kuo ypatinga Nemuno pakrančių problematika?

R.Ch.: Upė miestų ir miestelių fotografijose visada yra taip arti, tačiau realybėje – tikrai mažai ryšio. Kalbu ne tik apie fizinį buvimą upėje ar prie jos, bet ir upės – kaip daugialypės terpės pažinojimą. Pavyzdžiui, kaip atrodo miestai ar miesteliai, kokios jų panoramos nuo vandens? Kokie intakai maitina Nemuną ir kodėl kartais jie atiteka vamzdžiuose? Kokie garsai supa Nemuną? Ką reiškia keliauti upe?

Kalbėdami apie Nemuno pakrančių problematiką, kurią nagrinėjame "TẽKA: Reanimacija" projektu, kalbame ir bendrai apie upių kultūros problematiką Lietuvoje. Dar ne taip seniai Nemunas ir kitos upės vaidino svarbų vaidmenį šalies miestų ir žmonių gyvenimuose. O kapstantis dar giliau – upė juk buvo vienas svarbiausių miesto atsiradimo ir jo sėkmės garantų. Tai Nemunas su Nerimi pastatė Kauną.

TẽKA komanda siūlo vėl pažinti supančius vandenis, surasti santykį, naudotis begaliniu potencialu. O tam, kad tai netaptų viduramžių inscenizacija, bet atitiktų šių dienų kontekstą, šiuolaikinių žmonių ir miestų poreikius, reikia vėl pažinti upes, reikia jomis domėtis, tyrinėti, klausti. Svarbiausia – nebijoti sušlapti.

– Ką savo projektais norite parodyti ar pakeisti?

R.Ch.: Kalbame iš esmės apie du aspektus. Pirmiausia, apie upę kaip unikalią dimensiją – tiek gamtiškai, tiek fiziškai, tiek kultūriškai, istoriškai ar filosofiškai. Antra, apie upės pakrančių bendruomenes ir jų kultūrinę, urbanistinę aplinką. Manau, abiejų aspektų dinamikos yra labai įdomios, intriguojančios, o jų susilietimas, ryšys, bendradarbiavimas turi galimybę sukurti labai daug pridėtinės vertės. Savo projektais siekiame padėti žmonėms pamatyti tą galimybę ir ja pasinaudoti.

J.K.: Siekiame investuoti į gyventojų suvokimą apie upes, atkurti vandens krašto naratyvą. Lietuva yra viena iš Europos valstybių, upių ir kanalų sistema integruota į bendraeuropinį vidaus vandens kelių tinklą. Iš Lietuvos vandens keliais galime pasiekti Varšuvą, Berlyną, Reino žiočių valstybes: Nyderlandus, Belgiją. Šis pavyzdys kalba apie upes ne tik kaip apie rekreacijos objektą, bet ir kaip apie tinklą, kuris jungia skirtingus krantus, skirtingas bendruomenes, net skirtingas valstybes ir kultūras. Senais laikais tai buvo vienas informacinių kanalų, leidęs dalytis naujienomis ir idėjomis. Dabar upė galėtų būti suvokiama kaip daug didesnį potencialą teikianti terpė, kurią gyventojai turėtų išnaudoti įvairiais būdais. Pakrančių kultūrą ir tradicijas kuria pačios bendruomenės – savo veikla siekiame skatinti jų aktyvumą ir įsitraukimą.

Kviečia į kūrybines dirbtuves

"TẽKA: Reanimacija" įgula į pakaunės miestelius išplauks rugpjūčio 8 d. 19 val. iš buvusio valčių uosto Nemuno saloje (salos vakariniame smaigalyje). Pasak organizatorių, Nemuno krantuose įsikūrę Vilkija, Kulautuva ir Zapyškis – miesteliai, kurių pagrindinė gyvybės arterija ilgus šimtmečius buvo upė.

Vilkija yra žinoma dėl savo išskirtinio reljefo, dažnai vadinamo amfiteatru, kurį karūnuoja neogotikinė bažnyčia, o apačioje su Suvalkija vilkijiečius jungia vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių upės keltų.

Kulautuva – tarpukariu klestėjęs didžiausias pakaunės kurortas, matęs ištisas kartas besideginančių, besimaudančių ir pušų oru besidžiaugiančių kauniečių. Nors šiandien čia užsuka mažiau poilsiautojų, Kulautuva po truputį susigrąžina kurortinį gyvenimą.

Zapyškiui kaimynystė su upe tapo iššūkiu: kamuojamas daugybės potvynių miestelis vis slinkosi toliau nuo Nemuno, kol galiausiai didžioji dalis gyvenvietės atsidūrė ant kalno. Monumentas ilgamečiam Zapyškio ir upės bendravimui – viena seniausių Lietuvoje gotikinių bažnyčių, kuri vis dar stūkso buvusiose užliejamose pievose. Šiandien zapyškiečiai aktyviai bando susigrąžinti sunykusį santykį su upe.

"TẽKA: Reanimacija" kviečia gyventojus į kūrybines dirbtuves. Jos vyks Vilkijoje rugpjūčio 13–15 d. (tel. pasiteirauti 8 675 87 606, Vida Rainienė), Kulautuvoje rugpjūčio 20–22 d. (Dalia Šiušienė, tel. 8 37 543 223, seniunija@kulautuva.krs.lt), Zapyškyje rugpjūčio 27–29 d. (Daiva Vaišnorienė, tel. 8 673 27 274). Bendrą informaciją apie dirbtuves teikia Rasa Chmieliauskaitė e.paštu rasa.chmi@gmail.com.