"Gelbėtojų gretos retėja, bet malonu, kad galėjome susirinkti ir tęsti tradiciją", – sakė KŽB pirmininkas Gercas Žakas, apžvelgdamas būrį jaukaus renginio dalyvių.

Daugybės herojų, gelbėjusių žydus nuo pragaišties rizikuojant savo ir savo šeimos narių gyvybe, nebėra tarp gyvųjų, tačiau jų istorijas mena ir jomis dalijasi jų vaikai, anūkai.

Viena tokių – Sausio 13-ąją žuvusio kauniečio Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė. Jos tėvai Adomas ir Bronė Gecevičiai išgelbėjo ir kelerius metus kaip savą dukrą augino mažą žydaitę iš Vilijampolės geto.

Gelbėtojų gretos retėja, bet malonu, kad galėjome susirinkti ir tęsti tradiciją.

"Ją vadinome Teklyte", – prisiminė V.Krivickienė. Mergaitė Gecevičių šeimoje atsidūrė tada, kai į juos kreipėsi mažylės tėvas. "Dėl išgelbėjimo. Mama su tėčiu gan ilgai tarėsi. Nutarė, kad atėjo laikas atsidėkoti, atiduoti skolą. Mama našlaitė, tėvas Čiobiškio vaikų namuose augęs. Nutarė mergaitę paimti", – pasakojo V.Krivickienė.

Pas juos gyvendama Teklytė pradėjo kalbėti lietuviškai. Tačiau aplinkiniai stebėjosi, anot Vitalijos, kokios tarpusavyje nepanašios Gecevičių dukros – dvi tamsiaplaukės, o viena – šviesi.

Atsiradus galimybei Gecevičiai apie Teklytę pranešė Rusijoje gyvenusiems jos tikriems giminaičiams, kurių adresą buvo nurodęs mergytės tėtis, kuris, deja, greitai žuvo. Karui baigiantis Teklytę pasiėmė jos teta.

Šeima: V.Krivickienė rodė nuotraukas, kuriose – mažą žydų mergaitę išgelbėję ir priglaudę jos tėvai.

Prie padėkos pietų stalo ketvirtadienio vakarą kartu su kitais susirinkusiaisiais sėdo ir Nijolė, Birutė bei Algimantas, kurių seneliai Dominykas ir Marijona Viščiai kelerius metus slapstė dvarininką Aroną Smolenską ir taip išgelbėjo jam gyvybę.

Gyvenimas taip susiklostė, kad šis Domo ir Marijonos žygdarbis nulėmė vienos jų dukters likimą. Janina ir Aronas susituokė bei susilaukė keturių vaikų, iš kurių su trim – jau minėtais Birute, Nijole ir Algimantu susipažinome per šiųmetę padėkos popietę. Tad seneliams jie dėkingi už savo tėvo gyvybę, o taip pat ir už savo.

Viščiai, turėję penkis vaikus ir gyvenę Raseinių rajone esančiame Antupyčių kaime, priglaudė kaimynystėje gyvenusį Aroną, vėliau, kai šis paspruko nuo jo ieškoti atvykusių nacių. "Kartais jis susitikdavo su sese Sara, kurią slėpė kiti žmonės", – kalbėjo moteris.

Savo šeimos istorija seneliai ir tėvai niekam iš giminaičių, net ir vaikams, nepasakojo. "Tokie laikai buvo. Dar kai mama buvo gyva, niekas apie tai nekalbėjo tais laikais. Žinojau tik minimaliai – kad tėvas slapstėsi, vasarą – javų laukuose, miškelis buvo netoli, ateidavo tik nusiprausti, maistą jam ten nunešdavo, o žiemą (gyventi) ateidavo į kambarį", – pasakojo Birutė. Gausiai šeimai teko kęsti nepriteklių. Priglaustojo neatsisakė ir neišdavė net ir naciams surengus išbandymą šalčiu, kai suaugusieji ir vaikai buvo pusnuogiai išvaryti į speigą.

Žydų gelbėtojai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų poelgius Lietuva yra įvertinusi Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.