Gera naujiena

Miesto paveldą branginantys kauniečiai neseniai pasidalijo, jų tvirtinimu, gerai nuteikiančia naujiena, užfiksuota K. Donelaičio gatvės 6-ajame name. Jame atsirado naujos durys! Tokios naujienos laukta daugiau nei dešimtmetį.

Viskas prasidėjo prieš vienuolika metų, kai vienas žinomiausių Kauno architektų Algimantas Kančas visiškai netikėtai aptiko jį nustebinusį daiktą ir įsuko neįprastą įstoriją.

2016 m. po sunkios ir klastingos ligos architektas mirė, tačiau istorija gana dinamiškai atvinguriavo iki šių dienų.

Radinys pribloškė

2014 m. vasarą A. Kančas nusprendė išlaisvinti namus nuo nereikalingų statybinių atliekų – surinko senų drožlių plokščių likučius ir išgabeno juos į stambių gabaritų atliekų aikštelę.

Iškrovęs savo krovinį, A. Kančas nustėro pamatęs čia pat gulinčias unikalias medines juodas duris – šių stilistika neleido suabejoti, kokiu laikotarpiu jos gamintos. Jis kaipmat nutarė radinį pasiimti, bet tuo metu neturėjo kuo jį vežti. Tad paprašė atliekų aikštelės darbuotojų, kad pasaugotų duris iki rytdienos.

Nepatingėjo: A. Kančas auteniškas smetoniškas duris rado sąvartyne. / Edgaro Cickevičiaus, A. Aleksandravičiaus, A. Kančo asmeninio archyvo nuotr.

Netikėtai prapuolė

Atvažiavęs kitą dieną durų neberado. Tuomet paprašė aikštelės darbuotojų, kad jie pabandytų surasti duris išsivežusį asmenį. Architektas net paliko pinigų, kad jį suintrigavusios durys būtų nupirktos.

Praėjo pusantro mėnesio. Duris priglaudęs vyras sugrįžo į atliekų aikštelę ir A.Kančas, kuris, pasak jo, jau buvo praradęs viltį, sulaukė ilgai laukto skambučio.

Architektas duris išpirko už 150 litų. Jam tai neatrodė didelė suma. Jei reikėtų pagaminti analogiškas naujas tokias duris, architekto spėjimu, tai būtų kainavę apie 1 000 litų, jei paveldo vertę turintį daiktą apskritai įmanoma įkainoti.

Fiksavo ir darkymą

Šią istoriją A. Kančas tuo metu papasakojo „Kauno dienai“ ir pasidalijo su žurnaliste Vereta Rupeikaite savo įžvalgomis, tikėdamasis, kad miesto dienraštį skaitantys kauniečiai padės išgvildenti durų mįslę.

Architektas tuomet pasakojo, kad senos durys yra jo silpnybė. Jau daug metų važinėdamas visur pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, fotografuoja senas duris. Durų nuotraukų turi surinkęs didžiulę kolekciją.

Dar sovietmečiu buvo surengęs parodą „Smetoninės Kauno durys“. Architektas pro akis nepraleisdavo ne tik gražių durų, bet ir nemokšiško darkymo pavyzdžių.

Pritampa: naujos durys labiau dera prie pastato architektūros. / Edgaro Cickevičiaus, A. Aleksandravičiaus, A. Kančo asmeninio archyvo nuotr.

Neįprasta akcija

Išmestos autentiškos durys paskatino architektą ir bendraminčius surengti viešą akciją – surasti namą, kuriame šios durys tarnavo septynias ar aštuonias dešimtis metų.

2014 m. vasarą grupė entuziastų įsteigė asociaciją „Tai laikinoji sostinė“, kurios tikslas – mokyti visuomenę gerbti tarpukario architektūrą.

Jos vadovu tapo architektas Rytis Petras Strimaitis, steigėjai – savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius ir Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus.

Ryžtingai nusiteikę vyrai pietų metu apsimaudavo darbines pirštines ir nešiojo duris nuo vieno namo prie kito, siekdami įvykdyti kurioziškai atrodančią užduotį – surasti durims namą.

Buvo keliaujama po laikinosios sostinės laikotarpiu statytus namus, kuriose durys pakeistos naujomis, nederančiomis prie pastato architektūros. Vaikščiota prie kai kurių Parodos, Maironio, K. Donelaičio gatvių namų ir kt.

Kompanija su senomis duris prasuko ir pro K. Donelaičio gatvėje esantį pastatą, kurį tuo metu žymėjo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir advokatų kontoros iškabos. Čia senosios durys beveik tiko! Juolab buvo matyti, kad plastikinės įdėtos neseniai.

Nežinau dar, ar tai tos pačios durys… Kiek atsimenu, Algimantas lyg perdavė duris savivaldybės ūkvedžiui, kad restauruotų.

Akcijos įgyvendintojai pastebėjo tendenciją: jei namo šeimininkai neturi pinigų, vertybės išlieka, o turtingesnieji linkę patobulinti namą pagal savo supratimą ir tuomet retas kuris pastatas tinkamai restauruojamas.

Palygino su šmėkla

„Smetoninė architektūra be autentiškų langų, be durų – tas pats, kas veidas be bruožų, kaip šmėkla“, – yra sakęs A. Kančas.

Namo durims ieškoję asociacijos „Tai laikinoji sostinė“ nariai pabrėžė, kad reikia ne tik gėdinti architektūrą niokojančius gyventojus. Buvo svarstoma, kaip paskatinti, apdovanoti geriausius tarpukario architektūros puoselėtojus.

„Jei atsirastų žmonės, išmetę šias duris, ir norėtų jas sugrąžinti į durų netekusį namą, iškart jas atiduotume, ir dar prieš tai restauruotume. Manau, jei jiems prabustų sąžinė, būtų garbė susigrąžinti senąsias duris. Tai grąžintų pastatui vertę“, – tuo metu pabrėžė A. Kančas.

Edgaro Cickevičiaus, A. Aleksandravičiaus, A. Kančo asmeninio archyvo nuotr.

Puiki naujiena

Nors namas durims ir buvo rastas, tačiau pastato fasadas dar ilgai badė akis plastikinėmis durimis.

Atrodo, kad jos buvo pakeistos visiškai neseniai. Tačiau, kaip pastebėjo feisbuke bendraujantys atidūs kauniečiai, gana keista, kad naujai atsiradusios durys, atrodo, yra ne originalios, nors šiaip neblogai dera prie pastato stilistikos. Be to, feisbuke buvo spėliojama, kodėl durys pakeistos tik dabar.

Toks klausimas kilo ir istorijos pradžią prieš vienuolika metų aprašiusiai žurnalistei, kuri savo feisbuko paskyroje neseniai rašė: „Puiki naujiena! Prieš kelerius metus bandžiau klausti J. Kančienės (A. Kančo sutuoktinė, architektūros istorikė – red. past.), gal ji ką nors žino apie originaliąsias duris. Ištardėme, ką pajėgėme, klausėme savivaldybės klerkų, kurgi tos iš šiukšlyno išgelbėtos durys pasidėjo, bet bergždžiai... Na, geriau klonuotos senosios durys nei tos patogiosios iš plastiko. Pačiupinėjau natūroje. Durys tikrai klonuotos, nes pagrindas – metalinis, tik skersinės lystvelės – medinės. Šiuo metu atnaujinamas visas pastatas, fasadas. Panašu, kad durys – viso fasado tvarkymo projekto dalis. Kur kas geriau taip, nei anaip. Tikiuosi, kad a. a. A. Kančo įdėtos pastangos irgi prisidėjo prie susiprotėjimo.“

Skambino draugei

„Kauno diena“ pasidomėjo, ką apie gana netikėtai atsiradusias naujas duris žino J. Kančienė.

„Nežinau dar, ar tai tos pačios durys… Kiek atsimenu, Algimantas lyg perdavė duris savivaldybės ūkvedžiui, kad restauruotų. Bandyta tų durų ieškoti, buvo padavę visur užklausimų, kur galėtų būti tos durys, tačiau viskas ilgainiui užsimiršo dėl kasdienybės – vyko sudėtingi teismai, sutuoktinio liga... Neseniai važiuodama autobusu pro langą pamačiau, kad pastate – jau kitos durys. Tada atsekiau, kad mano gera pažįstama architektė Jūratė Juozaitienė rūpinosi to namo tvarkyba“, – „Kauno dienai“ pasakojo J. Kančienė.

Ji nekantraudama paskambino kolegei ir paprašė papasakoti, kas atsitiko.

„J.Juozaitienė pasakė, kad savininko, kuriam dabar priklauso namas, paprašė, kad jis rastų arba pagamintų naujas duris pagal nuotraukas, kurių daug buvo „Kauno dienoje“. Dar nežinau, ar jis tas duris surado, ar pagamino naujas… Kadangi mačiau jas tik pro autobuso langą, detalių neįsidėmėjau. Manau, ta istorija yra gera – prasidėjo šiukšlynu, o baigėsi gražiai ir, sakyčiau, prasmingai“, – reziumavo J. Kančienė.

Edgaro Cickevičiaus, A. Aleksandravičiaus, A. Kančo asmeninio archyvo nuotr.

Padidintų vertę

K. Donelaičio g. 6-ojo namo tvarkybos projekto autorė J. Juozaitienė pastebėjo, kad durų istorijos atomazga – su detektyvo elementais.

„Išėjo kaip ir detektyvas… Tos durys priklauso savivaldybei… Pasiskambinome N. Valatkevičiui (savivaldybės miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas – red. past.), nes jis kartu su Algiu rengė tą akciją. Nerijus patvirtino, kad paėmė kažkas iš savivaldybės skyriaus, tačiau neatsimena, kas. Tada susiradau vieną iš namo savininkų, nes rengiau to namo fasado tvarkybos projektą. Aš to savininko įpareigoti negaliu, tad tiesiog pasakiau: jei gali, kai pradėsi įgyvendinti tvarkybos projektą, pakeisk ir duris. Apie tai kalbėjomės maždaug prieš gerą pusmetį. Paskui pamačiau, kad fasadą jau tvarko, tačiau pirmo aukšto – dar ne. Maždaug prieš savaitę vėl paskambinau namo savininkui ir paklausiau, ar rado tas duris. Sako, paieškojau, bet man pasakė, kad nežino, kur tos durys, ir daugiau neieškojome… Sakau, būtų gražu iš jūsų pusės dar pasistengti, nors formaliai to iš jūsų reikalauti ir negalime. Sakau, dar paieškokite – gal per feisbuką; juk jei kas nors paėmė iš savivaldybės, tos durys kažkur turėtų būti… Mane patikino, kad plastmasinių durų tikrai nepaliks, bet, sako, pagal durų vaizdą yra padaryti brėžiniai ir mes jas atstatysime“, – pasakojo J. Juozaitienė.

Kalbėdama su namo savininku, architektė pabrėžė, kad vis dėlto dar reikia nenuleisti rankų ir ieškoti originalių durų.

„Tai buvo tik prašymas, nes reikalauti ar nurodyti neturime jokio teisinio pagrindo, mat kai jis nusipirko nekilnojamąjį turtą, tų durų nebuvo. Manau, jis pajėgus sutvarkyti, nėra vargšelis, kuris nieko negali“, – svarstė specialistė.

J. Juozaitienė pastato savininkui pasiūlė ir kitokią galimybę.

„Sakau, jei rasite originalias duris, tų durų galite nė nemontuoti, bet tiesiog eksponuoti, nes taip labai dažnai daroma. Jei, pavyzdžiui, autentiškos durys nebetinka, tarkime, dėl priešgaisrinių reikalavimų, jas galima eksponuoti interjere – pavyzdžiui, pastatant patalpoje kaip eksponatą. Tai ir interjerui vertės suteikia, ir daiktas autentiškas išsaugomas. Beje, tame koridoriuje yra išlikę labai daug vertingųjų savybių – pavyzdžiui, fantastiškos pašto dėžutės. Autentiškos durys tokioje aplinkoje puikiai tiktų kaip puošmena ir, kas dar svarbu, padidintų namo vertę“, – pabrėžė architektė J. Juozaitienė.

Edgaro Cickevičiaus, A. Aleksandravičiaus, A. Kančo asmeninio archyvo nuotr.

Istorija nesibaigė

Ar dar yra vilties, kad prapuolusios originalios durys atsiras? Apie tai pasiteiravome Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vedėjo Svaigedo Stoškaus.

„Duris išmetęs buvo savivaldybės darbuotojas Gediminas... pavardės nepamenu. Nebedirba jau jis.

Smarkiai gavo velnių tada jis už tai, savivaldybė buvo įsipareigojusi duris įstatyti atgal.

Kalbėjau su savivaldybės atstovu, bandome ieškoti tų durų, gal kur nors rūsiuose atsiras. Taip, jos buvo atiduotos savivaldybei saugoti ir įstatyti atgal.

Istorija dar nesibaigė, palaukime su vertinimais, pabandome ją rašyti toliau. Informuosime.

Šioje istorijoje matau pozityvumo, nes savivaldybės biurokratai gavo per kepurę ir, manau, ta istorija tapo švietėjiškai prasminga.

Tokių istorijų vis pasitaiko. Tarpukario, išskirtinių meistrų, pavyzdžiui, Jono Prapuolenio, pagamintų baldų žmonės randa išmestų prie  šiukšlių konteinerių. Sovietmetis savo juodą darbą žmonių galvose padarė ilgam, kaip matome. Vienintelis būdas išsaugoti ir išugdyti suvokimą, kad paveldas yra vertybė, – jaunimą mokyti ir auklėti mokyklose, universitetuose. Reikia dirbti su jaunimu, o tų seno raugo prasigėrusių sovietinių piliečių mąstymo jau nebepakeisime“, – neslėpdamas apmaudo apibendrino S. Stoškus.