Akivaizdu, kad moteris tarsi tik dabar praregėjo ir suvokė, pas kokį specialistą pateko.

Pabandėme patekti ir mes. Paskambinus nurodytu stacionaraus telefono numeriu ir pasiteiravus, ar kalbame su odontologu, atsiliepęs vyras sutriko ir atsakė, kad jo nėra namuose, jis dirba. Priminus, kad šiuo numeriu skelbiamos dantų protezavimo paslaugos, patarė skambinti vakare.

Matyt, atsiliepusį protezuotoją išgąsdino jo įvardijimas odontologu, nes kitą dieną tas pats balsas į klausimą, ar galima užsiregistruoti, atsakė klausimu: "O ko jums reikia?"

"Protezuoti", – atsakiau.

"Aš suprantu, bet ką?"

"Dantis", – suglumusi atsakiau.

"Kokius dantis? Plokštelė, tiltas?" – klausė toliau

Po to klausė, ar dantys paruošti protezuoti. Paprašius patikslinti, kaip turi būti paruošti, klausė, ar neskauda, ar jie be skylių, kuriuos dantis reikia protezuoti – krūminius ar priekinius.

"Septyniasdešimt eurų už dantį. Bus keramika su verteksu", – priėmė sprendimą telefonu gydytojas protezuotojas.

Į klausimą, kas tas verteksas, atsakė: "Kur kojų, rankų protezus daro. Labai stipri medžiaga." Dar klausė, ar nereikia kažkokių štiftų, koks mano amžius, pasiguodė, kad dabar pas jį vyksta remontas, todėl šiomis dienomis priimti negali. Pasiūlė ateiti šeštadienį rytą.

"Pora dantų – kelios dienos darbo, greitai padaryčiau", – įtikinėjo.

Kai skambinau, buvo trečiadienis. Į klausimą, ar pats gamina tiltelius, atsakė: "Pats. Pats viską darau. Nušlifuosime, viską padarysime. Ateikite šeštadienį. Kitaip negaliu, suprantate. Jei šeštadienį negalite, paskambinkite sekmadienį vakare. Jei ne remontas, galėčiau ir rytoj priimti."

Jei ateisiu šeštadienį – pasakė tą patį adresą – Partizanų g. 38–17, perspėjo, kad, būdama prie laiptinės durų, turėsiu paskambinti telefonu, gydytojas (o gal dantų technikas?) ateis ir įleis. Patvirtino, kad tai – daugiabutis, į penktą aukštą galėsiu pakilti liftu.

Laikina ir plastmasinė

Kai nuėjome pas odonotologą (ar dantų techniką?) su jo paciente J.J., specialistas savo kaltę pripažino. Dėl to, teisinosi, plokštelę perdarė.

"Nebuvo dantų, aš padariau klaidą", – kalbėjo aukštas pusamžis lyg ir darbo drabužiais – melsvu medvilniniu kostiumu vilkintis vyras.

Tik vėliau jo pacientė patvirtino, kad mes buvome būtent darbo kabinete. O jis buvo tipiška svetainė: minkštieji baldai, įjungtas televizorius, ant žurnalinio stalelio – buteliukas medikamentų.

"Sakiau, jei nukris – iš karto skambinkite. Keturis kartus jums tai kartojau", – aiškino vyras, kaip vėliau paaiškėjo, Artūras Girs.

Savo pacientei buvo sakęs, kad jo pavardė – Liaudanskas. Mudviem  paklausus vardo ir pavardės, klinikos pavadinimo nesakė, tik tarsi ir retoriškai perklausė: "Kokia klinika? Kam jums mano pavardė? Aš jūsų nieko neklausiu."

Vyras tvirtino, kad gelsva plokščia plokštelė – keraminė. Rodė buteliuką su granulėmis kaip žaliavą jai gaminti.

"Dantų viršūnėlės buvo kaip ir nieko. Kai sukimba, cementas suakmenėja, ir laikosi. Nėra aparatų pasaulyje, kad nustatytų danties stiprumą. Kaip pradėjom šlifuoti, dantys buvo kaip dulkės. Matyt, ilgai buvo po metalu, ir suminkštėjo", – apie J.J. protezuotus dantis aiškino vyras.

Moteris prašė grąžinti pinigus, o jis siūlė įgręžti, jo žodžiais tariant, štiftus.

Tai, paaiškino, ne implantai, o varžtai, įgręžiami į protezuojamo danties šaknį. Ant jų dedama plokštelė, jei reikia, varžtais pritvirtinama dar ir iš viršaus.

Paklausus, iš kokios žaliavos pagaminti tie varžtai, kuriuos jis vadina štiftais, atsakė nežinąs, vadinami jie auksinukais, nors nėra auksiniai. Plokštelė, anot moterį konsultavusio ne vieno odontologo, tikrai ne keraminė, o plastmasinė, laikina.

Licencija yra būtina

"Koks jums skirtumas, kur protezus darau. Yra draugai, žmonės, kurie tuo užsiima. Technikas nueina, susimoka, ir duoda jam laboratoriją. Nori pečiaus – moki 25 eurus. Nori supresuoti formą – nueini pas draugą, – atviravo vyras. – Galvojate, kas nors jums padarys geriau? Padaryti padarys, tik paims penkis kartus brangiau."

Prakalbus apie higieną, vadinamasis odontologijos specialistas nusistebėjo, kad, Lietuvai įstojus į ES, pradėjome vaidinti ponus. Jo tėvas taip, kaip jis, 48 metus dantis protezavo, ir nieko neužkrėtė.

"Vytauto prospekte buvusioje Mokamoje stomatologijos poliklinikoje dirbo. Paklauskite apie latvį – visi žinos. Aš – latvio sūnus", – pasididžiavo Artūras Girs, taip ir nepasakęs, kodėl jo tėvas buvo vadinams latviu. Galbūt tai buvo pravardė, gal – tautybė. Buvusios Mokamos stomatologijos poliklinikos veteranai patvirtino: taip, dirbo toks latvis, o tikroji jo pavardė – Girsas.

Lietuvos odontologų rūmų licencijavimo vyr. specialistė Greta Andraitė patvirtino, kad dabar visiems gydytojams odontologams ir gydytojams odontologams specialistams, tai yra endodontologams, ortopedams, ortodontams, periodontologams ir kitiems odontologijos specialistams, norint dirbti pagal profesiją, reikia turėti licenciją. Turintieji gali dirbti tik odontologinėje įstaigoje, turinčioje odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigos licenciją. Nei Artūro Girs, nei klinikos Partizanų g. 38–17 viešai skelbiamame Odontologų rūmų kuruojamame licencijų sąraše nėra.

Visų taisyklių pažeidimas

Odontologų rūmų Kauno teritorinio skyriaus vadovė Ramunė Kiaunienė apie vadinamąją kliniką Partizanų gatvės devynaukštyje jau žino.

"Neįmanoma patekti į tą butą. Neįsileidžia. Manau, reikėtų perduoti šią žinią Specialiųjų tyrimų tarnybai", – neslėpė pasipiktinimo gydytoja odontologė R.Kiaunienė.

Ji patvirtino, kad tokios klinikos nei joje dirbančių specialistų Odontologų rūmų registre nėra, todėl rūmai, net ir gindami savo gildijos narių garbę, nieko negali padaryti. Belieka galvoti, kaip yra graudžiai juokaujama, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas?

"Kaip žmogus, pamatęs tokį vaizdą, gali sėsti į tokią kėdę, patikėti savo sveikatą? Juk ji gali būti sužalota nepataisomai", – stebėjosi licencijuota gydytoja odontologė R.Kiaunienė.

Neturtingi žmonės ieško kuo pigesnių paslaugų. Net ir mersedesų, leksusų vairuotojai renkasi autoservisus.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Dantų ir žandikaulių ortopedijos klinikos vadovas profesorius Alvydas Gleiznys patvirtino, kad pasitaiko žmonių, kurie yra priversti rinktis plastmasinius protezus, nes neturi pinigų brangesniems. Pamatęs J.J. protezus, kuri norėjo keraminių, patvirtino: tai  plastmasė.

"Tai laikinasis protezas. Laikini plastmasiniai vainikėliai. Nebaigtas gydymas, šeštojo danties kanalas neužplombuotas, yra židinys. Reikia pergydyti", – toks buvo profesoriaus A.Gleiznio verdiktas, vos pažvelgus į J.J. pagamintą dantų tiltelį ir dantų nuotrauką.

"O man sakė keraminiai, amžini", – dar kartą nusivylė J.J.