Legendinė aktorė po ligos mirė liepos 27-ąją. Jai buvo 83 metai.

G. Balandytė įvardijama šalies Lietuvos teatro „viena iš pagrindinių nešančių kolonų“.

„Ji buvo labai charizmatiška asmenybė, pilna humoro, su ja buvo labai įdomu leisti laiką. Teisingai kalbėjo jos kolegos, ji buvo teatro siela. Kiekviena proga, kiekviename vakarėlyje jautėsi lyg scenoje. Ji buvo gimusi scenai, nors jos kelias į sceną – labai sudėtingas. Darbų scenoje ji galėjo padaryti žymiai daugiau, bet tos nelemtos sveikatos problemos... Praleido gerų pasiūlymų, turėjo daug pasiūlymų ir kino režisierių“, – pasakojo G. Balandytės sutuoktinis Andrius Čygas.

Pora kartu išgyveno 56 metus. Nors abiejų gyvenimo ritmas buvo labai skirtingas, bet vienas prie kito labai lengvai prisitaikė. 

„Namie ji buvo visai kitas žmogus. Tobula žmona. Darbšti, rūpestinga, rūpinosi visais artimaisiais netgi daugiau nei reikėtų, aukodama savo laisvalaikį ir savo jėgas. Stengėsi neapkrauti manęs, stebino jos savarankiškumas, įvairiapusiškumas. Ką beimtų, viską darė su didele atsakomybe, profesionaliai“, – apie gyvenimo meilę kalbėjo A. Čygas. 

Pavyzdžiui, pradėjusi megzti, ji pasiekė tam tikras aukštumas. Nagrinėjo literatūrą, sekė mezginių dizaino tendencijos. Pradėjusi vesti kulinarijos laidą „Ponios Gražinos virtuvė“, kuri buvo filmuojama G. Balandytės ir A. Čygo namų virtuvėje, sutuoktinį ji nustebino savo organizacinėmis savybėmis.

Nusprendusi įgyti vairuotojo pažymėjimą, ji pasiekė savo tikslą, iš pirmo karto laikė teorijos ir praktikos egzaminą, tačiau vienos iš savarankiškų kelionių metu atsitrenkė į stulpą. „Tada persigalvojo ir baigė tą savo vairavimo karjerą", – pasakojo A. Čygas, automobolių sporto meistras. 

Jis akcentavo žmonos toleranciją. Niekada nėra sulaukęs jokių priekaištų dėl jo kelionių į varžybas ar darbo reikalais – dirbo bendrasąjunginėje įmonė, turėjo dalyvauti įvairiose konferencijose.

„Ji viską pakentė, be jokių priekaištų“, – graudinosi A. Čygas. Į pokalbį įsijungė teatro, kino, televizijos aktorė bei rašytoja Nijolė Narmontaitė: „Jis pats buvo labai tolerantiškas. Po spektaklių mes visi sugriūdavome pas juos namo, sėdėdavome ten iki ryto, o jis ramiai sau nueidavo darbuotis į garažą“.

A. Čygas toliau leidosi į prisiminimus apie žmoną: ji mokėjo beveik viską, pavyzdžiui, susitvarkyti plaukus, nereikėdavo kirpyklų, netgi pasisiūti sukneles. 

„Ji mylėjo gyvenimą, žmones, viskuo rūpinosi. Mylėjo gamtą, gyvūnus. Deja, jau daug metų kaip ją prispaudė ligos ir jai teko vargti namuose. Nuo 2015 metų teko ją prižiūrėti intensyviai“, – atsiduso vyras.

Pora susipažino per bendrus pažįstamus, kai G. Balandytė dar buvo ištekėjusi už Raimondo Vabalo. Po skyrybų draugystė stiprėjo, kol po ketverių metų susituokė.

Ją visada matysiu tik džiaugsmingą, nors paskutinės jos akimirkos buvo tikrai sunkios. Tai žmogus-šypsena, žmogus-šventė.

Taip lengvai nepaimsi

Teatro, kino, televizijos aktorė, rašytoja Nijolė Narmontaitė paprašyta apibūdinti, kokia G. Balandytė, išliks jos atmintyje, teigė, kad pakanka pasižiūrėti į puokštę nuotraukų, demonstruojamų scenos ekrane.

„Tokio grožio žmogus! Sako, jeigu žmogus gražus, nebūtinai bus pilnaviduris. Čia yra tas pačiausias atvejis, kai be proto gražios moters puokštėje – ir išmintis, gerumas, elegancija. Beje, ji labai vertino savo šaknis, savo Žemaitiją“, – pridūrė N. Narmontaitė.

Ir pacitavo G. Balandytę: „Va, mudvi žemaitis, nuo Telšių, tai tep lengvai mūsų nepaimsi“.

„Ją visada matysiu tik džiaugsmingą, nors paskutinės jos akimirkos buvo tikrai sunkios. Tai žmogus-šypsena, žmogus-šventė“, – sakė N. Narmontaitė.

Dėkojo už džiaugsmą 

Teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė teigė, kad G. Balandytei yra dėkinga už tai, kaip ji gyveno.

„Šiandien aš visą dieną dėkoju jai. Už džiaugsmą gyvenimui, meilės skleidimą, mokėjo ji tai. Mylėjo – tai mylėjo. Džiaugėsi – tai džiaugėsi. Rūpinosi aplinkiniais. Scenoje gyveno. Esu labai už visa jai labai dėkinga“, – kalbėjo J. Onaitytė.

G. Balandytę ir jos kartos aktorius J. Onaitytė vadino savo mokytojais. „Man patiko, kad jie nesikišdavo, negrasindavo „Tu taip nedaryk“, „Daryk taip“. Pagalbą suteikdavo, jei jos reikėdavo“, – pasakojo aktorė.

Kalbėjomės teatro foje, tačiau mintyse ji nusikėlė į didžiąją salę, kurios scena buvo atiduota G. Balandytei. Ekrane keitėsi jos nuotraukos, scenoje be urnos buvo išdėlioti G. Balandytės pelnyti apdovanojimai, kabojo jos kurtų personažų drabužių. Erdvę įrėmino puslankiu sustatytos žvakės. Vis labiau pildėsi vazos. Į jas atėjusieji pagerbti ir atsisveikinti žmonės merkė po atsineštą vieną baltą žiedą.

„Dabar žiūriu į jos fotografijas scenoje, tokios didelės akys. Tokia išraiškinga, jausminga. Viskas eina iš vidaus. Mažai buvo filmuojama. Gaila. Daugiau galėjo. Ji yra legenda, istorija. Didžiulis istorijos puslapis. Tai neišnykstama. Ji nepakeičiama. Niša, kuri liks paveiksluose, fotografijose“, – atsiduso J. Onaitytė.

Džiaugėsi, kad spėjo pamatyti

Į teatrą rinkosi ne tik buvę G. Balandytės kolegos, bet ir teatro mylėtojai.

Viena pirmųjų atvykusių atsisveikinti su G. Balandyte – aktorės talento gerbėja kaunietė Nijolė Laucevičienė. „Labai mylima aktorė. Apskritai man teatras – tai šventa vieta“, –  graudinosi moteris, laikydama gėlę.

Ji džiaugėsi, kad pavyko pamatyti komediją „Mūsų Brangioji Pamela", su kuriuo G. Balandytė buvo grįžusi į sceną. Ji atliko pagrindinį vaidmenį, kuris tapo ir jos paskutiniu pasirodymu. „Dar gerai, kad spėjau pamatyti“, - sakė kaunietė.

Buvo kaip kometa

Nacionalinio Kauno dramos teatro, kuriame G. Balandytė sukūrė daug nepamirštamų vaidmenų, generalinis direktorius Egidijus Stancikas teigė, kad neįmanoma tokio žmogaus įsprausti į žodžių rėmus.

„Jie labai riboti palyginus su jos… Ji kaip kometa, deganti gyvenimu. Prie ko ji prisilietė, visi liko nušviesti ir išprovokuoti pasikeitimui“, – dėstė E. Stancikas

„Išskirtinis talentas, begalinis žmogiškas tikrumas, nuoširdumas, vaikiškas žaismingumas, sceninė intuicija, – apie G. Balandytę kalbėjo teatro vadovas. –  Ir visa tai aprėpta jos prigimtiniu aristokratišku intelektu, valiūkiška nuotaika, tačiau tuo pačiu išlaikyta išskirtinė pagarba kiekvienam žmogui“.

Iš jos būtų galima daug ko pasimokyti ir ne tik aktoriams. „Buvimo savimi. Ji nebijojo būti tokia, kokia ji yra“, – sakė E. Stancikas.

Anot teatro kritikų, aktorė ypač pasižymėjo emocinga ir psichologiškai tikslia vaidyba.

G. Balandytė gimė 1937 metais Tučiuose, dabartiniame Telšių rajone.

Ji nuo 1955 metų lankė Klaipėdos dramos teatro studiją, vaidino Kauno ir Klaipėdos dramos teatruose, taip pat per kelis dešimtmečius sukūrė daugiau nei 20 vaidmenų kine ir televizijoje.

1997-2001 metais G. Balandytė vedė televizijos laidą „Ponios Gražinos virtuvė“.

G. Balandytė 1995 metais apdovanota Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2006 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2014 metais aktorė įvertinta Auksinės gervės apdovanojimu.

Šiandien atsisveikinti su G. Balandyte galima nuo 11 iki 21 val., rytoj – nuo 10 iki 12 val. Urna išnešama 12 val.

Aktorė rytoj bus laidojama Petrašiūnų kapinėse. Artimieji prašo šią talentingą menininkę pagerbti baltu gėlės žiedu.