Šiandien laisvės aukuras ir vėl liepsnoja. Dega tokia stipria liepsna, kad jos kaitrą jaučiame kiekvienas. Nors dega Ukraina, bet mūsų žaizdos tokios šviežios, kad skauda lyg stovėtume šalia.

Pateisinimo, logikos, paaiškinimo... nėra. Todėl atsisuki į Dievą ir klausi, kodėl? Už ką? Ar toks dieviškasis planas?

Neseniai teko būti Mišiose, kur buvo kalbama apie išganymą. Žmogaus, tautos, žmonijos. Įsiminė žodžiai, kad išganymo kelias – tai meilės kelias. Dievas sukūrė žmogų iš meilės ir dėl meilės. Kaip ir tautą. Ir nurodė, kokiu keliu eiti, suteikė mums savo išmintį, kaip pasiekti tikrą laisvę.

Tai kelias, kupinas išbandymų ir pasirinkimų. Skaudžių išbandymų, sunkių pasirinkimų, kančios. Tačiau tie, kurie neišklysta iš kelio, atranda gyvenimą, o tie, kurie jį pameta, patenka į mirtį. Mums suteiktas pasirinkimas, ir jis labai aiškus: šviesa arba tamsa.

Mes pasirinkome. Ukrainiečiai pasirinko. Mūsų tautų išganymo kelias sunkus, degėme ir degame. Tačiau ar pasirinks tie, kurie šiandien gyvena teritorijoje, vadinama Rusija? Sąmoningai nesakau „rusai“, nes tautų ir tautelių ten ne viena.

Ar pasirinks ir ką pasirinks Europa? Nes vidurio kelio čia nėra. Kokią auką teks sudėti ant laisvės aukuro?

Mes žinome, kur nuveda neryžtingumas. Aukos kaina išauga. Aukų skaičius didėja. Istorija, nesena istorija, to įrodymas.

Vokietijos ambicijos ir Pirmasis pasaulinis karas – apie 16 mln. gyvybių. Nesivelsiu į istorinių faktų vardijimą, tačiau visi žinome, kur nuvedė neišmoktos pamokos, neteisingi pasirinkimai, nesuvokta ir nepripažinta kaltė, kompromisai... Antrasis pasaulinis karas. Didžiausias karinis konfliktas žmonijos istorijoje, pareikalavęs 50–70 mln. žmonių gyvybių.

Ar Europa išmoko pamokas? Ar blogio šaknis buvo išrauta? Ar, paaukoję tokią milžinišką auką, mes stojome į tiesos, išganymo kelią, ar suvokėme savo kaltę? Ar pasirinkome gyvenimą. Atrodė, kad taip... Iš dalies. Ypač pralaimėjusios tautos. Jos išliko.

Tačiau gimė monstras. Nes buvo daromi kompromisai, nesąžiningi susitarimai, užmerkiamos akys prieš neteisybę. Buvo aukojamos tautos, kurių aukoti teisės niekas nesuteikė. Mes tai žinome. Mes gyvenome sovietų okupacijoje.

Mūsų tauta degė ant laisvės aukuro. Nesudegė. Mes esame laisvi. Ir ačiū Dievui.

Dabar ukrainiečiai aukoja savo laisvės aukas. Kiek jų sudegs? Ar to užteks? Ar tai Ukrainos tautos išganymo kelias, ar Rusijos? O gal Europos?

Rusija turi žlugti. Nelaimėti karo neužtenka. Dabartinė Rusija turi žlugti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga.

Mums reikia pagaliau įsisąmoninti tai, ko mus taip skausmingai bandė išmokyti net du pasauliniai karai. Kelias yra tik vienas. Pasirinkimas yra tik vienas. Ir kompromisams vietos čia nėra.

Tik tada, kai šalis agresorė nuleis galvą, supras, suvoks ir pripažins kaltę, atvers širdis. Tik tada, kai šalia esančios tautos liks tiesos ir šviesos kelyje, bekompromisiame kelyje. Tik tada mes, visi mes, išliksime.

Rusija turi žlugti. Nelaimėti karo neužtenka. Dabartinė Rusija turi žlugti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Kaip žlugo nacistinė Vokietija. Ir mes visi esame už tai atsakingi. Visa Europa, kiekviena Europos šalis, tauta, kiekvienas žmogus.

„Rusų“ tauta turi suvokti savo kaltę ir sąmoningai nulenkti galvą, atgailauti. Toks išganymo kelias, toks „rusų“ tautos išlikimo kelias. Kitu atveju, anksčiau ar vėliau, laukia išnykimas. Kitaip nebūna. Tik aukų skaičius didėja.

Aš nenoriu karo. Tačiau karas, kurio taip bijome, Europoje bus. Bus tada, jeigu iš baimės darysime neteisingus pasirinkimus, kompromisus, gėdingus užkulisinius susitarimus. Jeigu bijodami paaukosime Ukrainą. Jeigu leisime Rusijai eiti tuo keliu, kuriuo ji eina.

Prašau, nebekartokime savo klaidų. Jos per brangiai kainuoja! Suvokime, kad Ukrainos pergalė – mūsų visų pergalė ir galimybė „rusų“ tautai, nužudžius imperinį žvėrį savyje, išlikti. Užgesinkime pagaliau tą kruviną aukurą.

Politinė reklama apmokėta iš TS-LKD Kauno miesto rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. 1844358