Pranašesnė už kitus

"Gerą sekmadienio rytą. Šiandien jūsų laukia nepaprasta laida, kuri būna tik kartą per metus. Vienas dalyvis laimės dvejų metų studijas ir patirs tai, ko galbūt norėtų daug kas", – "Lietuvos tūkstantmečio vaikų" laidos vedėjui Robertui Petrauskui sveikinant žiūrovus kitapus ekrano, komisijos narius ir keturis dalyvius, penkiolikametė Luka Grondskytė nenutuokė, kuo baigsis filmavimas.

Noras laimėti buvo begalinis, tačiau prieš tai reikėjo įrodyti pranašumą prieš likusius tris konkurentus ir įtikinti komisiją, kad ji labiau nei jie verti kelialapio į tarptautinių mokyklų tinklo United World Colleges (UWC) mokyklą, esančią Singapūre.

Atėjusi į laidą Kauno jėzuitų gimnazijos devintokė neįsivaizdavo, kad studiją paliks kaip laimėtoja. (LRT nuotr.)

"Aš visada svajojau studijuoti užsienyje. Be to, žavėjausi mainų programomis. Kai metų pradžioje iš draugės sužinojau apie UWC supratau, kad būtent to aš ir norėjau", – prisiminė Kauno jėzuitų gimnazijos auklėtinė.

UWC yra tarptautinių mokyklų tinklas, kurio tikslas auginti lyderių kartą, orientuotą į tarptautinį supratimą, kitų kultūrų pažinimą. UWC yra laikomos vienomis geriausių pasaulio mokyklų 16–17 metų jaunuoliams, kuriems ten yra keliami itin aukšti akademiniai ir asmeniniai reikalavimai. Mokykla pasirūpina savo auklėtinių maitinimu, organizuoja ir popamokinę veiklą, sveikatos apsaugą, psichologinę pagalbą, karjeros planavimą. Nors Lietuva šiemet skyrė penkias stipendijas mokslams, kurie prasidės rugsėjį, Luka pretendavo tik į vieną jų. Tam esą buvo bent kelios priežastys. Pirma – amžius, antroji – stipendijos pobūdis. Mokslai Kinijoje, Hong Konge ir Italijoje kompensuojami iš dalies, o mokslams Tanzanijoje ir Singapūre skiriama visa stipendija, siekianti nuo 50 iki 90 tūkst. eurų.

"Pagalvojau, kam imti dalį, jei gali gauti visą", – šypsojosi jaunoji maksimalistė.

Svajoja apie žurnalistiką

Pretendentai į stipendiją, anot Lukos, privalėjo atitikti kelis pagrindinius reikalavimus – būti Lietuvos piliečiais, gerai mokėti anglų kalbą, užpildyti paraiškos formą ir iki nurodytos datos įkelti visus reikiamus dokumentus, taip pat turėti ne mažesnį  kaip 8,5 balo pažymių vidurkį dešimtbalėje sistemoje arba atitikmenį kitoje sistemoje. Su visais punktais Jėzuitų gimnazijos auklėtinė susidorojo nesunkiai.

"Nebuvau ir nesu moksliukė. Man nereikia įdėti pernelyg daug darbo, norint išlaikyti gerą rezultatą. Kiek sudėtingiau dėl tiksliųjų mokslų", – tačiau kalbos – anglų ir vokiečių, anot Lukos, esą einasi kaip iš pypkės.

Tiesa, ne pastarąsias moksleivė norėtų krimsti baigusi vidurinę. Save kaunietė mato medijų, viešosios komunikacijos studijose.

"Norėčiau būti žurnaliste, dirbti televizijoje. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis", – tuo įsitikinau dar prieš mudviem susitinkant.

Kai lietuviškas pavasaris sutartą dieną užtvindė lietumi, moksleivei pasiūliau kalbėti per nuotolį ir labai nustebau, kai savo telefono ragelyje išgirdau kiek netikėtą prašymą.

"Gal tuomet galime susitikti kitą dieną, kai nelis? Arba šiandien, po skėčiais. Labai pasiilgau bendravimo su žmonėmis, todėl norėčiau susitikti", – po šių gimnazistės žodžių supratau, kad pusvalandis Vienybės aikštėje, po vienos iš uždarytų kavinių stogu pliaupiant lietui – ne taip jau ir blogai.

Norėčiau būti žurnaliste, dirbti televizijoje. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis.

Pabodo kompiuterio ekranas

Moksleivė neslėpė, kad pradžioje turėjęs šiek tiek žavesio, dabar nuotolis ėmė varginti, o virtualusis gyvenimas, kad ir koks jis būtų patogus ir patrauklus, neatstoja gyvo kontakto. Besimokant namuose kyla kur kas daugiau pagundų užsiimti kitomis veiklomis. Be to, ji beprotiškai pasiilgo savo bendraamžių.

"Žinote, iš pradžių tas nuotolis daugumai mūsų atrodė kaip mažos atostogos. Juolab kad pirmasis karantinas buvo pavasarį, todėl per ilgąsias pertraukas buvo galima išbėgti į lauką. Per antrąjį karantiną viskas kitaip. Dabar matau kur kas daugiau priežasčių, kodėl su mokytojais, klasiokais ar kitais draugais noriu bendrauti gyvai, o ne virtualiai", – moksleivė vylėsi, kad baigti devintos klasės jai neteks prie kompiuterio ekrano.

Vienintelis karantino pranašumas, anot merginos, – laikas su šeima. Anksčiau moksleivė savo tėvus dažniausiai susitikdavo vakarienės metu, o dabar, kai epidemiologinė situacija namo sugrąžino užsienyje studijuojančią vyresnę Lukos seserį, trys šeimos moterys neretai ir pusryčiauja, ir pietauja drauge. Prie kompanijos ne visada prisijungia tik tėtis, nes jo darbas nepersikėlė į virtualiąją erdvę.

Nori save išbandyti

"Lietuvos tūkstantmečio vaikų" laidoje, prieš išplėšiant pergalę, Lukai buvo duotos 45 sek. prisistatyti. Į beveik minutę mergina sutalpino ir savo svajones, ir realius pasiekimus, ir stipriąsias puses. Susitikusios mudvi turėjome kur kas daugiau laiko, todėl sužinojau ne tik apie dailės, šokių ir robotikos būrelius, narystę "Interact" komandoje, bičiulystę su pianinu ar debatų klubą, kurį lankė gimnazijoje.

"Jau ne vienus metus užsiimu sportine gimnastika, bet čia tik savo malonumui, – varžytis dėl vietų ant nugalėtojų pakylų, koją moksleivei esą pakišo amžius. – Kartais pagalvoju, kad būtų smagu siekti rezultatų, tačiau į sportinę gimnastiką atėjau pernelyg vėlai – man tada buvo vienuolika metų."

Mergina įsitikinusi, kad tik ieškodamas žmogus gali rasti tai, kas jam geriausia. Tai ji pabrėžė ir savo 45 sek. prisistatyme televizijos laidoje. Tai darsyk akcentavo ir atsakydama į klausimą, kurio sulaukė iš komisijos.

"Kas, jūsų manymu, svarbiau – įgimti ar per gyvenimą įgyti gebėjimai? Aš pasirinkau pastarąjį variantą, nes esu įsitikinusi, kad keliaudamas, bendraudamas su skirtingais žmonėmis tu gauni itin vertingų pamokų ir krauni savo patirties bagažą", – kalbėjo moksleivė.

Peršoks vieną klasę

Lukai pavartojus žodį "bagažas", negalėjau nepaklausti, kaip prieš atsiplėšiant nuo Lietuvos žemės atrodys jos kelioninis lagaminas. Luka neabejojo, kad jis bus įspūdingo dydžio, su keliais daiktais, primenančiais mamą, tėtį, sesę ir artimiausius draugus.

Luka savęs nevadina moksliuke, o tik smalsuole, kuriai knieti viską išbandyti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Kiek domėjausi, visi sako, kad reikia pasiimti kažką, kas primintų namus. Todėl įsidėsiu kažkokių dekoracijų, kurias integruosiu į naująjį gyvenimą ten, kad nepamirščiau to, ką palieku čia. Nors, jei atvirai, pamiršti viso to neįmanoma, nes mano gyvenimas Kaune yra labai geras", – paklausta, ar vis dar reikia įžnybti sau, kad patikėtų tuo, kas vyksta ir kas laukia, Luka tikino perėjusi šį etapą – dabar ji ir visa šeima lengvo jaudulio stadijoje. – Aš gal mažiau, o štai tėvai… Jie visada žinojo, kad išvyksiu mokytis į užsienį, bet nemanė, kad tai įvyks taip greit."

Kol kas visų detalių Luka nežino, tačiau spėja, kad atsisveikinimas su namiškiais įvyks rugpjūtį. Kas toliau? Nors dabar mergina mokosi devintoje klasėje, išvykusi į Singapūrą keliaus tiesiai į vienuoliktą klasę. Už tūkstančių kilometrų ji gaus vidurinį išsilavinimą ir į Kauno jėzuitų gimnaziją nebegrįš. Puikiai besimokantys moksleiviai greičiausiai 2023 m. pavasarį žinos, į kokį universitetą įstojo. Norintiems studijas tęsti Lietuvoje – kelias taip pat atviras. Tarptautinio bakalaureato diplomas čia pripažįstamas, o taškai konvertuojami stojant į Lietuvos universitetus. "Kol kas apie tai negalvoju. Žinau, kad labai norėčiau studijuoti JAV", – laikas, ano pašnekovės, parodys, ar jos svajonėms lemta išsipildyti.