Augo teatralų šeimoje

Katerina Strutynska augo Kyjivo operetės teatro režisieriaus, direktoriaus Bogdano ir teatro kritikės Natalios šeimoje, todėl jau nuo vaikystės viena koja buvo scenoje, o kita – užkulisiuose, kur pažino tikrąjį artistų gyvenimą. Pamažu mergina ir pati įsitraukė į veiklą teatre. Ji sutikdavo į Kyjivą atvažiuojančius svečius, supažindindavo juos su miestu, vertėjaudavo, drauge vykdavo į įvairias konferencijas visame pasaulyje. Teatras, kaip pasakojo Kateryna, jai ir jos šeimai leido pažinti begalę įdomių žmonių, o su kai kuriais jų užsimezgė ilgametė draugystė. Vartydama galeriją savo telefone, jauna moteris stabtelėjo ties nuotrauka, kurioje greta jos stovi žinomas kaunietis, Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys. Katerina jį pažįsta nuo penkerių metų.

Palikau kariaujančią šalį ir čia atvykau ne meilės ieškoti. Kokie dar santykiai?

„Ši nuotrauka man primena labai linksmą istoriją. Likus gal dviem mėnesiams iki karo, Benas viešėjo Ukrainoje. Į susirinkusius jis nenorėjo kreiptis rusiškai, todėl paprašė padėti. Sako man: aš kalbėsiu lietuviškai, o tu išversk į ukrainiečių kalbą“, – tąkart, anot K. Strutynskos, jai teko improvizuoti ir pačiai ekspromtu kurti padėkos kalbą.

Nepaisant begalinės meilės teatrui, po vidurinės baigimo mergina pasirinko komercinės teisės studijas. Gyvenime viską trokštanti pasiekti darbu, Kateryna manė, kad toks sprendimas – geriausias.

„Galvojau ir apie žurnalistiką, užsienio kalbas, teatro studijas, bet supratau, kad, tarkim, į pastarąsias patekčiau vien dėl savo pavardės. Nenorėjau to. Esu užsibrėžusi tikslą gyvenime visko pasiekti savo jėgomis“, – K. Strutynska neslėpė, kad kitiems žmonėms maksimalistai kelia susižavėjimą, tačiau jiems patiems taip gyventi labai sunku.

Keldami kartelę aplinkiniams, maksimalistai sau ją kelia dar aukščiau ir kaskart kremtasi, jei kas nors dėliojasi ne pagal planą. Jauna moteris planų iki karo turėjo ne vieną. Vis dėlto daugiausia vilčių ji dėjo į muziką. Dainavusi savo malonumui ir į internetą kėlusi vaizdo įrašus, vieną dieną Kateryna sulaukė skambučio iš Odesos. Išgirdęs, kaip dainuoja studentė, ir sužinojęs, kad tai ji daro be jokių vokalo pamokų, vienas operos solistas pasisiūlė su ja dirbti.

„Pagalvojau, o kodėl nepabandžius? Blogiau juk tikrai nebus“, – tuomet ji esą nenutuokė, kad blogiau gali būti.

Akimirkos: kai improvizuodama į ukrainiečių kalbą Kateryna vertė B. Želvio kreipimąsi į svečius, lietuviškai dar nemokėjo, o šiandien kalba beveik laisvai. K. Strutynskos nuotr.

Turėjo karo nuojautą

Mėnesį iki karo pradžios Kateryną persekiojo keista nuojauta, o likus savaitei kankino baisi nemiga. Bandydama rasti priežastį, kodėl padėjus galvą ant pagalvės neužsimerkia akys, jauna moteris net kreipėsi į psichologą. Tą naktį, kai rusai pradėjo puolimą, ukrainietė užmigo.

„Sapnavau karą, sprogimus. Tada pajutau, kad mane žadina mama. Ji ištarė: Katia, prasidėjo karas“, – 23-ejų Kyjivo gyventoja prisiminė valandą vaikščiojusi iš kampo į kampą nesuvokdama, ką daryti.

Šviesuliai: už tai, kokia užaugo, Kateryna dėkinga tėvams – Nataliai ir Bogdanui. Katerynos Strutynskos nuotr.

Šeima priėmė sprendimą palikti Kyjivą ir važiuoti pas Ukrainos vakaruose gyvenančius giminaičius. Per skubėjimą ir begalinį jaudulį jie pamiršo asmens dokumentus. Lagamine buvo tik vieno šeimos nario ukrainietiškas pasas, laimei, tuo metu jo pakako. Tolesnę šeimos kelionę saugojo angelas sargas. Kai Bučoje prasidėjo šaudymai, o vėliau – ir kruvinos skerdynės, Katerynos automobilis buvo visai netoli.

„Rusų tankas važiavo tiesiai į mus. Nežinau, kaip jis nepaleido ugnies. Matyt, turėjome gyventi, nes tuo metu rusai jau šaudė į kitus automobilius. Tą minutę sulaikiau kvapą ir tiesiog susitaikiau, kad mirsiu“, – pasakojo moteris, kuriai ir toliau likimas buvo palankus.

Keliaujant į vakarus griuvo tiltas. Laimei, ne priešais akis, o už nugarų, todėl šeima galėjo tęsti kelionę. 700 km atstumas, kurį įprastai būtų įveikę per pusdienį, prailgo iki keturių dienų. Galiausiai pasiekė  artimuosius ir galėjo kiek lengviau atsipūsti. Nors ir ten buvo nuolat girdimos pavojaus sirenos, virš galvų skraidė lėktuvai, vyko apšaudymai, situacija nebuvo tokia kaip karštuosiuose taškuose. Pas artimuosius Kateryna su šeima praleido daugiau nei savaitę. Visą tą laiką jaunos moters tėtis nesiliovė kalbėjęs žmonai, kad ši kartu su dukra turėtų palikti šalį. Bijojo, kad nelaimės atveju visą likusį gyvenimą nešios akmenį ant širdies. Vienturtė priešinosi šiai minčiai, tačiau galiausiai sutiko.

„Turime draugų visame pasaulyje. Galvojome ir apie Vokietiją, ir apie Lenkiją, bet patys artimiausi draugai yra Lietuvoje, Kaune. Jie pirmieji mums pasiūlė pagalbą“, – K. Strutynska prisiminė, kad kaip kovo 7-osios vakarą ranka pamojusi Lvivui, kovo 9-osios rytą ji sveikino Lietuvą, kurioje planavo būti tik iki vasaros.

Prisijaukino Kauną

Pirmasis mėnuo Kaune buvo ypač sunkus. Po savu dangumi nenustygusi vietoje, čia jauna moteris sėdėjo su telefonu rankoje ir nesiliovė skaityti naujienas iš Ukrainos. Katerynos širdį draskė beprotiškas namų ilgesys, o sąžinę graužė kaltės jausmas.

„Pamenu, pirmą kartą nuėjusi į kavinę negalėjau nuryti kavos gurkšnio. Jaučiausi išdavike, kad sėdžiu čia, o kiti miršta kovodami už laisvę. Tas pats jausmas lydėjo ir tada, kai atėjau į teatrą. Nemačiau ir negirdėjau nieko, kas vyko“, – supratusi, kad taip nebegali tęstis, K. Strutynska ėmėsi pokyčių.

Išsiuntusi užklausą į savo universitetą dėl tolesnių studijų ir nesulaukusi atsakymo, jauna moteris nusprendė išmėginti akademinę laimę Kaune. Vidurinę mokyklą aukso medaliu baigusiai ukrainietei pavyko – ji gavo valstybės finansuojamą vietą Vytauto Didžiojo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro programoje. Tuo pat metu atėjo atsakymas ir iš universiteto Ukrainoje, kad studijos bus tęsiamos nuotoliniu būdu.

„Nebuvo lengva, nes teko derinti dvejas studijas. Ryte būdavo  egzaminai viename, popiet – kitame universitete, – anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis laisvai šnekanti moteris pasakojo vakarais dar papildomai mokydavusi kitus. – Tuo pat metu pradėjau dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, sutikdavau svečius. Sukausi kaip įmanydama, bet tikrai nesiskundžiau. Kuo daugiau veiklos, tuo man geriau. Kur kas blogiau, kai nėra ką daryti.“

Praėjusiais metais ji įgijo magistro laipsnį Ukrainoje, o šiemet jos rankose atsidurs dar vienas diplomas. Jauna moteris neabejojo, kad ji toliau tobulins savo profesinius įgūdžius jei ne naujose studijose, tai stažuotėse užsienyje.

„Man patinka mokytis. Lietuvoje tai daryti lengviau nei pas mus, nes čia nereikia kalti, o atsakymus į klausimus gali paremti savo nuomone. Santykiai tarp studentų ir dėstytojų Lietuvoje taip pat kitokie. Ukrainoje dėstytojas yra kur kas aukščiau už studentą, o čia dėstytojas į studentą kreipiasi „kolega“, – apie Kauno dėstytojus ukrainietė prabilo lietuviškai ir tik darsyk paliudijo, kad mokytis jai ne tik patinka, bet ir puikiai sekasi.

K. Strutynskos nuotr.

Nuolat lanko namus

Antrus metus Lietuvoje skaičiuojanti Kateryna gimtąją Ukrainą aplanko gana dažnai – maždaug kas keturis mėnesius. Gyvenimas ten esą nesustojo, tiesiog teka karo ritmu.

„Žinoma, nekalbu apie tas teritorijas, kurias užėmė rusai. Ten nieko nebeliko, tik plika žemė“, – pasakojimą tęsė Kyjivo gyventoja.

Tuo metu kituose regionuose žmonės eina į darbus, mokyklas, kavines, teatrus. Jei, prasidėjus spektakliui, pasigirsta pavojaus sirena, žmonės evakuojami į metro stotį, kuri yra 150 m gylyje. Tuo atveju, kai sirenos kaukia ilgiau nei valandą, spektaklis perkeliamas į kitą dieną. Jei iki valandos – žmonės grįžta atgal į salę. Paklausta, ar nebijo vykti į Ukrainą, Kateryna neslėpė, kad pradžioje jaudulio buvo. Dabar, nors situacija sudėtingesnė nei karo pradžioje, namo ji važiuoja ramia širdimi, bet kurią akimirką pasiruošusi priimti skirtą likimą.

„Praėjusių metų gruodžio 29 d. vyko masiškiausias per visą karo istoriją Kyjivo apšaudymas. Nežinau, kodėl tąsyk nusprendėme nesislėpti ir likome savo namuose. Raketos krito visai šalia mūsų, net sienos virpėjo. Sėdėjau su mama ir meldžiausi, kad jei žūsiu, tai iškart, be jokių kančių“, – anot K. Strutynskos, likimas jai ir vėl buvo maloningas, priešingai nei kitiems.

Nuo okupantų rankos žuvo ir jos bendramokslių, ir teatralų. Likę gyvi tebetęsia kovą. Nepalūžti jiems esą padeda tikėjimas ir kasdien augantis pyktis priešui.

„Karas yra baisus dalykas, nes jame dalyvauja ir žūsta geriausi žmonės, – kalbėdama Kateryna prisiminė filme „20 dienų Mariupolyje“ nuskambėjusius žodžius, esą karas kaip rentgenas parodo, kokie žmonės yra. – Tie, iš kurių mažiausiai tikėjaisi, stojo ginti Ukrainos, o kuriais žavėjaisi – pasirodė esantys kitokie. Korupcija mūsų šalyje labai didelė, kad ir kaip būtų gaila, todėl atsirado tokių, kurie mokėjo nemažas pinigų sumas, kad galėtų sprukti.“

Patiko ne išsyk

Trumpai papasakosiu, kaip susipažinau su Kateryna. Vasario 24-ąją, minint antrąsias karo Ukrainoje metines, Kauno kariljone suskambo ukrainiečių tautai brangios melodijos. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje sau už nugaros pamačiau jaunuolį ir merginą su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis. Netrukus sužinojau, kad simpatiška šatenė – Kateryna iš Ukrainos, o šalia jos stovintis įspūdingo ūgio šviesiaplaukis su „Žalgirio“ atributika – Kasparas, jos vaikinas.

Ryšys: ne savo šypsena ar akimis Kasparas sužavėjo Kateryną, o empatiškumu ir branda ne pagal amžių. E.  Cickevičiaus nuotr.

„Drauge mes jau beveik dvejus metus, – Karo muziejaus sodelyje pradėtą pasakoti meilės istoriją K. Strutynska pratęsė „Kauno dienos“ redakcijoje. – Mūsų tėvai pažįstami jau labai seniai. Aš žinojau, kad Benas turi daug vaikų, tačiau mačiau tik vieną sūnų ir dukrą. 2019 m. Kaune, tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, netikėtai susipažinau su Kasparu. Jis buvo gal kokių šešiolikos metų, nedrąsus. Beje, turiu pastebėti, kad lietuvių vaikinai kur kas kuklesni ir ne taip greitai rodo iniciatyvą kaip Ukrainoje“, – jauna moteris pasakojo, kad daugiau nei dvejus metus juodu visai nebendravo.

Tik Kasparas uoliai spaudė patiktukus ant jos nuotraukų feisbuke. 2022-aisiais, atvykusi į Lietuvą, Kateryna darsyk išvydo Kasparą. Šis buvo gerokai pasikeitęs ir paliko įspūdį ukrainietei. Tiesa, minčių apie draugystes nebuvo.

„Palikau kariaujančią šalį ir čia atvykau ne meilės ieškoti. Kokie dar santykiai?“ – mintis apie artimus santykius ukrainietė vijo šalin.

Ten ir su juo

Vis dėlto, kai didžiausias krepšinio sirgalius pakvietė į rungtynes „Žalgirio“ arenoje, ji negalėjo atsisakyti. Tą vakarą bendraudama su dvejais metais jaunesniu vaikinu, Kateryna suprato, kad, nepaisant savo amžiaus, jis labai brandus ir empatiškas.

„Aš pasakojau apie savo skausmą ir mačiau, kaip nuoširdžiai Kasparas reaguoja į mano žodžius. Labai nemėgstu paviršutiniškų žmonių, o jis labai gilus. Tada pagalvojau, kad mudu galėtume būti labai gerais draugais“, – spindinčios jaunos moters akys leido suprasti, kad ne pagal planą susiklostę santykiai ją daro beprotiškai laimingą.

Dabar Kateryna – dažna „Žalgirio“ arenos lankytoja, jos mylimiausia komanda, be abejonės, yra „Žalgiris“, o lietuviai – patriotiškumo pavyzdys.

„Aš žaviuosi lietuviais. Būdami tokia nedidele tauta, jūs vertinate savo kalbą, kultūrą, priešingai nei Ukrainos žmonės. Tik dabar jie suprato, koks priešas šalia. Jis žudė ir žudo ne tik fiziškai, bet ir morališkai, kultūriškai. Mes kūrėme filmus, bet atlikti pagrindinių vaidmenų kvietėme rusų aktorius. Rengėme koncertus, bet kvietėme Kirkorovą“, – nors skamba negailestingai, karas, anot moters, daugumai žmonių padėjo atverti akis.

Prieš baigiant mudviejų pokalbį, negalėjau nepaklausti, ar Kateryna savo ateitį mato Lietuvoje, ar Ukrainoje. Atsakymas ir nustebino, ir ne.

„Į Ukrainą planuoju grįžti jau šią vasarą. Jei ne Kasparas, būčiau tai padariusi anksčiau. Meilė tėvynei stipresnė už meilę jam? Patikėkite, man širdis plyšta. Suprantu, kad dabar jis drauge nevyks. Kasparas jaunesnis, dar mokosi, o ir šiaip būtų kvaila vežtis žmogų į kariaujančią šalį. Tačiau daugiau būti čia negaliu. Susirgus artimajam juk nepaliekame jo. Tas pats su šalimi. Ukraina sugriauta, o jei visi išvažiuos, kas ją atstatys? – akimirką pritilusi, jauna moteris ištarė: – Ateityje save matau Ukrainoje... su juo. Kasparas tai žino.“